Straipsniai


GYVAME BOKŠTELYJE

         Vytautas Ribikauskas,
     Šernas, matyt, buvo tik lengvai kliudytas, bet, kad jau susirinkome, reikėjo pabandyti jį pasekti. Sugalvojau pagalbon pasitelkti arklį. Raitam iš aukščiau bus geriau matyti, o ir drąsiau pasėlių tankmėje su sužeistu stambiu šernu susitikti sėdint ant arklio nugaros.

    Kai rudenį pakaunės Dubravos girią užplūsdavo grybautojų minios, dauguma žvėrių prieglobstį susirasdavo „Pirmūno" kolūkio kukurūzų pasėliuose, kurių akimis neaprėpiami plotai driekėsi pamiškėm ir toliau nuo girios nutolusiuose laukuose.
    Aukšti, tankiai sužėlę kukurūzai žvėrims atstodavo girios jaunuolynų sąvašynus, o vaškinę brandą pasiekę grūdai burbuolėse buvo puikus pašaras. Tad ir medžiotojų veikla rudens metą dažniausiai sukdavosi apie kukurūzų laukus. Dalis žvėrių kukurūzų pasėliuose apsigyvendavo ilgam ir į girią sugrįždavo tik nuėmus derlių.
    Draugas susekė, kad pamiškės kukurūzuose apsigyvenęs vienišius kuilys vakarais išeina atsigerti ir pasimaudyti į kukurūzų lauko pakraščiu vingiuojantį Vyčiaus upelį, kur ir suruošėme jam pasalą. Deja, draugo šūvis nebuvo taiklus ir sužeistas šernas pasislėpė kukurūzų tankmėje.
    Profesionalios šernų sekimo tamsoje kukurūzų pasėlių plotuose meistrės medžiotojo Zigmo Laikos jau nebuvo, tad sužeisto žvėries sekimą teko atidėti ryto metui.
    Vos prašvitus, vakarinės medžioklės dalyviai jau buvome prie kukurūzų lauko. Deja, paaiškėjo, kad ir dienos šviesoje kukurūzų sąžalyne sekti neįmanoma. Tuo metu jau buvo atsisakyta Nikitos Chruščiovo išpopuliarinto kukurūzų sėjos kvadratiniu-lizdiniu būdu metodo. Žmogaus ūgį praaugusių kukurūzų pasėlis buvo tankus, o pažeme antram arde dar gausiai žėlė piktžolės. Ant žolių lapų tik kur nekur matėsi gausios ryto rasos praskiestas kraujo lašelis. Šernas, matyt, buvo tik lengvai kliudytas, bet, kad jau susirinkome, reikėjo pabandyti jį pasekti. Sugalvojau pagalbon pasitelkti arklį. Raitam iš aukščiau bus geriau matyti, o ir drąsiau pasėlių tankmėje su sužeistu stambiu šernu susitikti sėdint ant arklio nugaros. Kai javų tankmėje matomumas labai menkas, susidūręs su žvėrimi, gali nesuspėti paleisti taiklų šūvį, o tada pasekmės gali būti liūdnos, nes stambaus kuilio iltys aštrios it peiliai. Vyliausi, kad pajodinėjęs pasėlių lauke šerną aptiksiu guolyje.
    Netrukus šerną sužeidęs medžiotojas garsiojo medžiotojo Zigmo sūnus Vytautas, pasiskolinęs iš pažįstamo kaimyno, atitempė storą kaip cisterna kumelę. Užsėdęs ant jos plačios nugaros, vienoje rankoje laikydamas pavadį, o kitoje šautuvą, įjojau į kukurūzų lauką. Tačiau joti kukurūzuose buvo sudėtinga: tankiai sužėlę aukšti ir tvirti jų stiebai, braukdami per išsipūtusius kumelės šonus, tempė nuo kojų batus, o, kai kumelę pavarydavau risčia, kad labai ilgai neužtruktų sekimo operacija, kukurūzų stiebai taip tempė už kojų, kad neįmanoma buvo išsilaikyti ant arklio nugaros. Iki juostos permirkau nuo rasos, bet šerną vis tik suradau. Tiksliau, žvėrį pirmoji pajuto kumelė: priartėjusi prie šerno guolio, ji pradėjo garsiai prunkšti ir trypčioti vietoje, nenorėdama eiti artyn prie kuilio. Kadangi pasėlių tankmėje šerno nesimatė, ant kumelės nugaros atsistojau stačias ir, paleidęs pavadžius, abiem rankomis įsistvėriau šautuvo.
    Jodinėti pradėjau dar nemokėdamas vaikščioti, tiesa, kartu su tėvu ir ant ramaus tačiau labai kaprizingo karo trofėjaus mulo. O vos sulaukus mokyklinio amžiaus, jau savarankiškai su arkliais dirbau kolūkio laukuose, daugiausia grėbiant šieną su specialiai tam skirtu agregatu. Tad kartu su kitais kaimo paaugliais daug jodinėdavome, kad ir liesais senais kolūkio kuinais (nuo jų kaulėtų nugarų amžinai buvo šašuoti pasturgaliai, nes vienintelis balnas tebuvo pas brigadininką). Kai jau negalėdavau kentėti nutrintos sėdynės skausmo, jodavau ir stovėdamas ant arklio nugaros. Taigi, joti stačiam man nebuvo jokia naujiena, o kumelės nugara buvo tokia plati, kad stovėjai kaip ant stalo..
    Man atkakliai raginant, kumelė vis tik išdrįso eiti artyn žvėries. Tačiau, išgirdęs žmogaus balsą, šernas šoko iš guolio. Vos spėjęs įžiūrėti tarp tankių kukurūzų stiebų sprunkančio kuilio figūrą, paskubomis iššoviau. Nuo šūvio trenksmo šiaip rambi kumelė šoko kaip sparvų sugelta, šoko kažkaip skersa ir išsilaikyti ant jos nugaros man nepavyko. Tačiau, kai joji stačias, visada tikiesi, kad gali tekti verstis nuo arklio, todėl žemę pasiekiau sėkmingai, saugiai laikydamas šautuvą. Kadangi taikytis nebuvo laiko, į šerną, žinoma, nepataikiau. Nesulaukė jo ir pamiškėje išsirikiavę kiti medžiotojai. Apžiūrėjęs žvėries guolį suradau tik menką kraujo dėmelę. Kulys buvo tik lengvai kliudytas ir turėjo jėgų sprukti. Tačiau būta patyrusio vienišiaus: per atvirą lauką sprukti miškan jis nerizikavo netgi apšaudytas. Kur rasi patikimesnę prieglaudą kaip tankių kukurūzų sąžalynuose. Toliau jo persekioti nebuvo prasmės, tačiau bent išbandžiau originalų gyvą žvėrių tykojimo „bokštelį", kurį prieš naudojant, beje, reikėtų pripratinti prie šūvio.

2016 09 08


VĮ Valstybinių miškų urėdija

Dubravos regioninis padalinys


Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:        LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El. paštas: dubrava@vivmu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos Mediena