Straipsniai


GUDRIOS TIK PASAKOSE

 Vytautas Ribikauskas
 Sekundę - kitą stabtelėjusi lapė nutipeno į pievą. Nors mažas pievos lopinėlis prie žaiginių buvo nušienautas, ant aukšto tankaus atolo žolių lapų po lietaus kabojo sunkūs dideli rasos lašai. Besileidžiančios saulės spindulių nutvieksti jie žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Ir šiame nuostabiame žaliame, rasos deimančiukais nusagstytame kilime - gražus liepsnaspalvis žvėrelis.

  Labai gudrios ir atsargios lapės tik pasakose. Iš tikrųjų savo elgesiu jos nedaug kuo skiriasi nuo kitų laukinių žvėrių ir žvėrelių. Nors lapės turi gana gerą regėjimą, uoslę ir labai gerai išvystytą klausą (po sniego sluoksniu krebždantį pelėną nei pamatysi, nei užuosi - reikia išgirsti), dažnai apsižioplina, pasielgia neatsargiai, per daug pavojingai priartėja prie žmogaus, nors tai iš dalies galima paaiškinti tuo, kad ilgauodegės geba atskirti joms pavojingą medžiotoją nuo žemdirbio, grybautojo ar poilsiautojo.
  Medžiotojo batų kvapo neužuodė
  Spalio pavakary nušniokštė trumpas, bet sodrus lietus, tačiau debesys greitai išsisklaidė ir sutvisko besileidžiančios saulės spinduliai. Taigi, oras suruoštai tykojimo medžioklei nesutrukdė.
  Buvau išžvalgęs, kad į girios viduryje plytinčią jau apleistą kultūrinę pievą pasiganyti išeina elniai, stirnos, per pievą pramintas į laukus traukiančių ieškoti pašaro šernų takas.
  Kadangi žvėrims tykoti bokštelio toje pievoje nebuvau spėjęs įsiruošti, įsitaisiau ant laukymės pakraštyje ant griovio kranto suremtų žaiginių krūvos. Pieva jau seniai nešienaujama, tad į stirtą suremti žaiginiai trūnijo apaugę dilgėlėmis ir apraizgyti apynių vijomis. Žaiginiai buvo jau gerokai supuvę, tad viršutinės jų kartelės neatlaikiusios mano svorio sulūžo ir atsisėsti teko gerokai žemiau. Taip sėdint ilgos mano kojos beveik siekė žemę, bet vis tik taip sėdėti buvo geriau nei ant griovio kranto šlapioje žolėje. Sėdint žaiginyje man už nugaros plytėjo dilgėlių prižėlęs juodalksnynas, o priekyje driekėsi pieva, kurios didžioji dalis buvo apžėlusi aukšta žole, karklų krūmais ir jaunais berželiais.
  Kadangi tikėjausi sulaukti stambių žvėrių - elnių, šernų, į dešinįjį šautuvo vamzdį įsidėjau kulka užtaisytą šovinį, o į kairįjį - stambiomis grankulkėmis.
Vos tik nustojęs brazdintis labai nepatogiame sėdėti „bokštelyje" alksnyne už nugaros išgirdau tylų šnaresį. Kažkoks nedidelis žvėrelis atitipeno iki griovio krašto ir sustojo. Žvėrelis buvo per arti, kad galėtum jo nepabaidžius atidarinėti šautuvą ir keisti šovinius į užtaisytus smulkiais šratais. Po akimirkos žvėrelis lengvu šuoliu peršoko neplatų griovį ir pro pat žaiginio galą esančiu stirnų pramintu takeliu patraukė tiesiai link manęs. Pažvelgęs žemyn, prie pat žaiginių stirtos, tiesiai po savo ne daugiau kaip pusmetį žemės nesiekiančiais batais pamačiau stovinčią gražuolę lapę. Sekundę - kitą stabtelėjusi lapė nutipeno į pievą. Nors mažas pievos lopinėlis prie žaiginių buvo nušienautas, ant aukšto tankaus atolo žolių lapų po lietaus kabojo sunkūs dideli rasos lašai. Besileidžiančios saulės spindulių nutvieksti jie žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Ir šiame nuostabiame žaliame, rasos deimančiukais nusagstytame kilime - gražus liepsnaspalvis žvėrelis. Lietų, matyt, praleidusi kur po juodalksnio kerplėša, rudoji buvo visiškai sausa. Visiškai išsišėręs jos kailis buvo papuręs ir, nutviekstas pažeme slystančių saulės spindulių, žvėrelis tarsi liepsnojo. Bet reikėjo matyti, kaip grakščiai ilgauodegė išsistaipė į pievokšnį: lyg kokia aikštinga panelė, avėdama aukštakulniais bateliais, paniekinamai suraukusi nosytę, būtų mėginusi pereiti upelį, mažais žingsneliais žengdama nuo akmens ant akmens, bijodama sušlapinti puošnią ilgą suknelę, lapė ėjo pamažu, staipydamasi, lėtai atsargiai statydama kojas į rasotą žolę, tarsi nenorėdama užkliudyti nė vieno rasos lašelio. Kad nesušlaptų, puošniai papurusi jos uodega beveik statmenai buvo iškelta į viršų.
  Šauti buvo tai per arti, tai per toli
  Nusistaipiusi penketą- šešetą metrų gilyn į pievą, lapė vėl sustojo ir grakščiai pasukusi galvą atgal įsistebeilijo į mane savo rudomis nemirksinčiomis akimis. Kadangi sėdėjau nė nekrustelėdamas, žvėrelis taip mane stebėjo gana ilgai. Šauti 9 mm diametro grankulkėmis į smulkų žvėrelį atstumas buvo per mažas, tad laukiau stebėdamas lapės elgesį. Vis dėl to, žvėrelis pajuto kažką įtartino ir, akimirką užmiršęs rasą ir nuo peršlapimo saugotus savo puriuosius kailinius, staiga dideliais šuoliais šoko bėgti į pievos gilumą, staigiais posūkiais mėtydamasis tai kairėn, tai dešinėn. Pakėliau prie peties šautuvo buožę, bet neįmanoma buvo šautuvo taikikliu „sugauti" besiblaškančią rudąją. Kai šovinyje tėra devynios stambios grankulkės, šauti reikia gerai nusitaikius. Besiblaškydama į šalis lapė į pievą nušuoliavo per toli, kad būtų pasiekiama lygiavamzdžiu šautuvu. Buvau jau be nuleidžiąs šautuvą kai žvėrelis kažkodėl apsisuko atgal ir vėl pradėjo risnoti link medžiotojo. Ilgauodegei kažkas buvo neaišku. Iki žaiginių krūvos likus apie 20 žingsnių, lapė sustojo, o vakaro ramybę sudrumstė garsus šūvio trenksmas ir liepsnotoji ilgauodegė susmuko žaliame kilime net nesuvokusi kas atsitiko. Aš taip pat negalėjau suprasti, kodėl lapę pavedė uoslė, kai ji stovėjo per pora sprindžių po medžiotojo batais, ką ji norėjo išsiaiškinti, kai iš pievos vidurio vėl grįžo prie pasaloje tūnančio šaulio.
  O tokių nutikimų per ilgus medžioklės metus būta gana daug, kai labai gudriomis ir atsargiomis laikomos lapės prie ramiai pasaloje tūnančio medžiotojo prisiartina labai arti, netgi per arti, kad į žvėrelį būtų galima šauti. Taigi, lapė gudri ir klastinga tik pasakose.

 

2016 12 15


VĮ Valstybinių miškų urėdija

Dubravos regioninis padalinys


Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:        LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El. paštas: dubrava@vivmu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos Mediena