Straipsniai


PELĖDA ANT GALVOS

  Medžiotojas, kuris mėgsta žvėris tykoti sėdėdamas bokštelyje, patiria daug laiko tėkmėje neišdylančių įspūdžių, galėdamas gamtą stebėti iš arti, susiliedamas su aplinka, netrikdydamas gyvūnų įprastinio gyvenimo. Kartais labai arti bokštelio atmaknojęs ilgam sustoja girių karalius briedis, visą vakarą ramiai ganosi stirnos, į bokštelį vikriai įsliuogia ir smalsiai medžiotoją apžiūrinėja kiaunė ar voverė, atstriksi zuikis ar atsliūkina lapė, dažnai visai prie medžiotojo veido nutupia įvairūs smulkieji paukščiai. Jeigu gyvūnas nemedžiojamasis arba būna ne laikas jį medžioti, stengdamasis sėdėti kuo ramiau, ilgai gali juo grožėtis, stebėti elgseną. Žinoma, jei gyvūnas tuo metu yra medžiotinas, dažniausiai smalsumą nugali medžiotojo instinktas ir, nugriaudėjus šūvio trenksmui, pasaka baigiasi... Kadangi tykojimo medžioklė dažniausiai vyksta sutemose, o kartais užtrunka ir iki paryčių, dažnas (tikriausiai kiekvienas) žvėrių tykojantis medžiotojas yra artimai susidūręs su pelėdomis, klausęs jų šiurpoko klyksmo mėnulio pilnaties nutviekstoje miško pievoje.
   Kai susirinkusių medžiotojų grupėje prakalbi apie pelėdas, išgirsti pačių neįtikimiausių istorijų apie susitikimus su šiais paslaptingais sutemų paukščiais: pelėdos dažnam buvo nutūpusios ant šautuvo vamzdžių, ant bokštelio atramų, vienam kitam netgi nuplėšusios nuo galvos kepurę. Ir tai išgirsi prakalbinęs medžiotojus iš visų Lietuvos kampelių, tad galima daryti išvadą, kad naminių pelėdų (jas dažniausiai ir stebi medžiotojai) Lietuvoje gausu. Žinoma, ir man per ilgus medžioklių metus daugybę kartų su naminėmis pelėdomis teko susidurti, stebėti jas iš labai arti, ypač kai surenkamą bokštelį pasistatai viduryje miško pievos ar palaukių ražienose. Nors daug naminių pelėdų lizdų išplėšia kiaunės Dubravos girioje visais laikais šių įstabių naktibaldų buvo gana gausu. Šių paslaptingų sutemų gražuolių ūbavimo pakaunės girioje gali pasiklausyti ir dabar.
Bokštelis- tinkamas stebėjimo postas pelėdoms
   Kiekvienas plėšrusis paukštis mėgsta atsitūpti ant atviroje vietoje esančio kokio nors aukštesnio objekto: žemėn įkalto kuolo, tvoros stulpelio, elektros linijos stulpo ar į pavienį vidury laukų augantį medį, kad iš ten galėtų apžvelgti aplinką ir geriau pastebėti grobį. Norėdami sumažinti pelėnų gausą, miškininkai miško želdiniuose specialiai įkala stulpus plėšriesiems paukščiams atsitūpti. Dienos metu tupėdami tokiuose stulpuose pelėnų tyko suopiai, pelėsakaliai ir startsakaliai, netgi gana smulkūs paukščiukai plėšriosios medšarkės, o sutemose dieninius plėšriuosius paukščius pakeičia naminės ir kitų rūšių pelėdos, mažieji apuokai.
Kai atvirose vietose nėra tinkamų stebėjimui objektų, sutemose skrisdama pelėda, pamačiusi bokštelyje sėdintį nejudantį medžiotoją, pamano, kad surado labai tinkamą vietą nutūpti žvalgybai. Sutemose pelėdos savo grobį pajunta daugiausia klausa, o ne regėjimu, tad ir tai, kad bokštelyje sėdi žmogus, ji pamato tik iš labai arti, netgi skaisčiai šviečiant mėnuliui. Jeigu sėdi visiškai nejudėdamas, paukštis, savo švelniomis plunksnomis plazdendamas visiškai be garso, it šešėlis priskrenda taip arti, kad ant veido pajunti jo sparnų sukeltos oro srovės dvelktelėjimą. Tačiau taip arti priskridusi pelėda dažniausiai vis dėl to pamato, kad toks geras stebėjimo punktas skirtas ne jai ir, suplasnojusi keletą kartų vietoje, sprunka pažeme tolyn taip pat be jokio garso, kaip ir atskridusi. Tačiau kartais pelėdos neatpažįsta žmogaus arba nelaiko jo pavojingu priešu ir nutupia labai arti pasaloje tykančio medžiotojo.
Pelėda „maivėsi" tik už dviejų sprindžių nuo medžiotojo veido.
   Kartą labai ryškioje mėnesienoje, man sėdint jau lapus numetusiame juodalksnyje, augančiame pavieniais karklų krūmais ir berželiais apaugusio miško pievokšnio pakraštyje, atskridusi naminė pelėda nutūpusi tame pačiame alksnyje per porą sprindžių nuo mano veido. Paukščiui nutūpus taip arti, bijodamas nubaidyti, tarsi apmiriau, net kvėpuoti stengiausi labai tyliai, o pelėdą stebėjau tik žvairuodamas per petį, nes bijojau sujudėti kiek pasukdamas galvą. Tačiau toks nepatogus kūną stingdantis sėdėjimas, kai negali nė trupučiuko krustelėti, atsipirko su kaupu. Iš taip arti tokio paslaptingo laisvėje gyvenančio paukščio stebėti nebuvo tekę niekada ankščiau, o ir po to vėliau. Na, ir maivėsi ta sutemų gražuolė! Protarpiais kažką negarsiai murmėdama, kažkaip virpindama pagurklio plunksnas pelėda nuolatos suko ir suko galvą, kaip man atrodė, aplink ir vis į tą pačią pusę: galėjai tikėtis, kad tuoj jos apvali graži galvutė su didelėmis tamsiomis akimis nuo kažkokio sriegio atsisuks iki galo ir nukris žemyn iš medžio. Tačiau taip neatsitiko, nes pelėdos savo galvas gali viena kryptimi pasukti beveik 180 laipsnių. Paukštis net persikreipęs, palinkęs visu kūnu į mano pusę taip atidžiai stebeilijosi į mano veidą, kad niekaip negalėjai suprasti, kodėl iš tokio mažo atstumo jis neatpažįsta žmogaus. O gal jis iš viso su žmogumi nebuvo susidūręs arba nelaiko jo savo priešu. Bet, greičiausiai, pelėda nesuvokė, kad tupi taip arti gyvo padaro, nes nemanau, kad ji galėtų taip arti nutūpti prie judančio bet kokio paukščiui nepavojingo žvėries, pavyzdžiui, briedžio, elnio ar stirnos. Taip pelėda mane, o aš ją tyrinėjome keliolika minučių. Gal mūsų bendravimas būtų užsitęsęs ir dar ilgiau, tačiau išgirdau, kaip šlapioje, vietomis sekliai vandens apsemtoje pievoje sutraškėjo po stambaus žvėries kojomis lūžtantis plonas balas aptraukęs ledokšnis. Suveikė medžiotojo instinktas ir automatiškai, pamiršęs pelėdą, galvą pasukau artėjančio žvėries pusėn.
Per mėnulio šviesa nutviekstą pievą, lauždamas ant vandens kalnų užsitraukusį ploną ledą, lėtai pėdino stambus šernas. O pajutusi judesį pelėda be garso pakilo iš medžio ir pažeme nuplasnojo per pievą. Tai pastebėjau dar iki nugriaudžiant šūviui. Vis dėl to sutemų gražuolė judesio išsigando, vadinasi iki man sukrutant manęs gyvu padaru ji nelaikė, nors, jei pavedė akys, atrodo, galėjo išgirsti nors ir tylų žmogaus kvėpavimą ar širdies plakimą - juk tylų pelėno skrebesį išgirsta iš gana toli netgi po sniego danga.
Pelėda ant galvos.

  Kitą kartą, sedėdamas bokštelyje didelės miško pievos pakraštyje, pajutau tik oro srovės dvelktelėjimą į sprandą ir cakt - paukštis nutūpė tiesiai ant galvos. Gerai, kad buvau su berete, o tai pajutęs plaukus paukštis būtų pamanęs, kad nustvėrė didžiulę žiurkę. Sėdžiu, net nekvepuoju. Ir paukštis ant galvos ramiai tupi. Galvoju, kaip įžūliąją naktibaldą sugauti - tai bent nustebinčiau medžioklės draugus, atsinešęs gyvą pelėdą. Žinojau, kad pelėdos skaudžiai suleidžia savo smailus plonus nagučius į rankas, jei su jomis elgiesi neatsargiai, tačiau rankos apmautos pirštinėmis, tegul ir plonomis. Šautuvas guli ant kelių, tad rankos laisvos. Pamažu dešinę keliu pagal šoną į viršų, keliu milimetras po milimetro, kad tik nesujudėčiau. Kvėpuoti, žinoma, teko pradėti, nes žaidimas užsitęsė. Tačiau tai paukščio nenubaidė. Pakėliau pirštinėtą ranką iki ausies ir nusprendžiau staigiu judesiu stverti paukštį. Kadangi plaštaką buvau prispaudęs prie skruosto, kad keliant aukštyn jos nepastebėtų pelėda, darant staigų judesį link paukščio kojų, nykštys užkliuvo už beretės krašto. Kepurei sujudėjus pelėda kaip mat šoktelėjo į orą. Vos savo švelniomis plunksnomis palietusi mano skruostą, sutemų gražuolė staigiai nėrė žemyn ir, tyliai pažeme sklęsdama virš pievos, ištirpo mėnulio pilnaties sidabrinėje prieblandoje. Medžioklės draugai, kai susirinkus iš tykojimo vietų papasakojau šį nutikimą, manim, žinoma, nepatikėjo, teigdami, kad meluojant ir medžiotojams turi būti kažkokios ribos.

2017 01 09


VĮ Valstybinių miškų urėdija

Dubravos regioninis padalinys


Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:        LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El. paštas: dubrava@vivmu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos Mediena