Straipsniai


AR TAI SMALSUMAS ?

  Kartais žvėris, atsidūręs arti pasaloje ramiai tykančio medžiotojo, elgiasi gana keistai. Matyt, negalėdamas įvertinti, ar jam gresia pavojus, bet vis tik kažką įtartino regėdamas, negali apsispęsti, kaip elgtis: ar skubiai pasišalinti, ar pradėti maitintis, ko ir buvo išėjęs. Kartais žvėris, matyt, nelabai aiškiai matydamas žmogų, eina artyn prie jo, o priėjęs labai arti sustoja dažnai medžioklinio paukštinio šuns klasikinės tilkties pozoje ir taip sustingęs tūno gana ilgai.
   AR TAI SMALSUMAS
   Tokį žvėries elgesį norėtųsi pavadinti smalsumu: atseit, išvydęs kažkokią nejudančią būtybę ir negalėdamas nustatyti, kas tai yra, smalsumo vedinas žvėris eina artyn, bandydamas išsiaiškinti, kas yra tas netikėtai jo įprastinėje aplinkoje atsiradęs padaras ir ar jis pavojingas. Tačiau, ko gero, smalsumu to nepavadinsi: situaciją savo gyvenamoje aplinkoje žvėrys vertina trimis pojūčiais- regėjimu, uosle ir klausa, todėl, neaiškų objektą (šiuo atveju medžiotoją) aptikęs tik akimis, žvėris artinasi prie jo, kad galėtų pajusti jį dar bent vienu jutimo organu- nosimi ar ausimis. Žinoma, gana silpnu regėjimu aptikęs neaiškų objektą, žvėris geriau iš karto pasišalintų iš pavojingos zonos, tuo gana dažnai išsaugodamas savo gyvybę, tačiau, antra vertus, tada jam bėgti ir bėgti nuo tariamų pavojų reikėtų bent pusę gyvenimo trukmės.
    ŽVĖRIMS REGĖJIMAS NĖRA PAGRINDINĖ JUTIMO PRIEMONĖ
    Žmogus aplinkoje daugiausia orentuojasi vadovaudamasis regėjimu. Medžiotojui taip pat daugiausia tenka vadovautis akių teikiama informacija, nors šiek tiek padeda ir klausa bei uoslė. Besiartinančius žvėris miško tankmėje ar tamsoje pirmiausia išgirsti ar net užuodi. Šiais pojūčiais dažnai netgi pavyksta nustatyti besiartinančių žvėrių skaičių, rūšį, kryptį, iš kur žvėrys ateina, kartais netgi žvėrių amžių ir lytį, o akys prisijungia tik tada, kai reikia nustatyti medžiojamo žvėries selekcinę kategoriją ir paleisti taiklų šūvį. Nors kartą stambų vienišių kuilį tankiuose kukurūzų pasėliuose sumedžiojau vadovaudamasis tik klausa ir uosle, nes taikinio iki šūvio pamatyti nepavyko, o prie žvėries priėjus labai arti, pasitraukti, kai šernas to daryti net neketino, buvo pavojinga.
Varymo medžioklėse, kai šauni varovų kryptimi, atstumą iki jų taip pat tenka nustatyti vadovaujantis klausa.
Tačiau žvėrims orentuojantis aplinkoje regėjimas nėra pagrindinė jutimo priemonė. Kai kurių žvėrių regėjimas gana silpnai išsivystęs ir akimis jie geriau atpažįsta tik judančius objektus. Gal tai todėl, kad dauguma jų gyvena miškų ar žolynų tankmėje, kur akys mažai ką gali pagelbėti. Be to dauguma žvėrių aktyvūs tamsiuoju paros metu, kada vien regėjimu taip pat sunku pasikliauti. Tad labiau pasikliauti belieka klausa ir uosle. Taigi, jeigu nejudantį medžiotoją žvėris tik pamato, nepasitikėdamas vien akimis, jis stengiasi galimo pavojaus šaltinį įvertinti dar bent vienu jutimo organu- nosimi ar ausimis. Jeigu medžiotojas visiškai nejuda ir neskleidžia jokių garsų, žvėriui belieka jį užuosti, o tam reikia prieiti arčiau, užeiti iš pavėjinės pusės. Taip žvėrys ir elgiasi, ko gero, visai ne smalsumo vedini.
    „SMALSIOSIOS" GIRIŲ KARALIENĖS
    Į šernų tykojimo vietą Dubravos girios pakraštyje kiek vėlavau. Iki bokštelio buvo likę tik keliasdešimt metrų ražienų, kuriose išsimėtę po visą lauką pūpsojo didžiuliai suvyniotų ir surištų šiaudų ritiniai, kai miške išgirdau garsų į pamiškę išeinančio stambaus žvėries traškesį. Bokštelį pasiekti nenubaidžius žvėries jau buvo neįmanoma, tad skubiai užsiropščiau ant galu pastatyto šiaudų ritinio. Vos spėjus įsitaisyti labai žemame, bet gana patogiame „bokštelyje", pamačiau iš miško į šalia ražienų lauko esantį arimą išeinančią stambią briedę. Nors briedžių medžioklės sezonas dar nebuvo prasidėjęs ir briedė, kaip medžioklės objektas, nedomino, vis tik nusprendžiau jos negąsdinti ir, atsisakęs minties pasiekti tikrąjį bokštelį, pasilikau sėdėti ant šiaudų ir stebėti girių karalienės elgesį.
Arimu briedė atrisnojo artyn link manęs ir sustojo už kokio pusšimčio metrų, o po akimirkos lėtai kilnodama kojas ir karpydama ausimis patraukė tiesiai į mane. Sunku patikėti, kad visiškoje šviesoje ir atviroje vietoje briedė galėjo nematyti plyname lauke ant žemo šiaudų kupsto sėdinčio žmogaus. Norėdamas pažiūrėti, kuo visa tai baigsis, tarsi sustingau: net akimis nemirksėjau, o apie įkyrių uodų, įsisiurbusių man į veidą, baidymą net mintis nekilo. Nors ir labai lėtai, briedė artėjo ir artėjo. Kartais ji gan ilgam sustodavo, klausydavosi, karpydama ausimis, ir uodė orą, tačiau, nieko nepajutusi, vėl žirgliojo artyn. Kai tarp medžiotojo ir žvėries teliko apie 15 žingsnių, briedė sustojo ilgam. It suakmenėjęs sėdėjo medžiotojas, sustingusi paukštinio šuns tilkties pozoje su pakelta priekine koja stovėjo briedė. Tik didelės jos ausys pamažu sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Vaizdas neįprastas: plyname lauke dar šviesoje ant šiaudų ritinio nejudėdamas sėdi žmogus, o visai šalimais lyg suakmenėjęs stovi didelis žvėris ir visiškai neaišku, kuo visa tai baigsis...
    Laikas tarsi sustojo, atrodė, kad tokia padėtis užsitęsė visą amžinybę. Iš tikrųjų, tai gal po kokių 5 minučių briedė staiga sujudėjo ir, sparčia risčia prabėgusi visai pro mane, kad norėdamas ją galėjau pasiekti šautuvo vamzdžiais, pasuko atgal link miško. Tačiau nutolusi nuo manęs 50- 60 m, vėl sustojo ir, pasukusi galvą atgal mano pusėn, stovėjo dar 10 minučių (briedei pasitraukus tolėliau, išdrįsau sutraiškyti kraujo prisisiurbusius uodus ant veido ir dirstelti į laikrodį) ir, tik laukus apgaubus sutemoms, garsiai traškėdama nužirgliojo į miško gilumą. Taip ir liko neaišku, ar žvėris pajuto kokį tai pavojų, ar ne.
    Kitą kartą briedė panašiai elgėsi man sėdint žvėrių tykojimo bokštelyje miško pievoje. Buvo birželis. Pievoje žėlė aukšta vešli žolė, kuri, matyt, ir suviliojo išeiti pasiganyti girios karalienę. Nežinia kokiu tikslu išilgai pievos buvo pravažiuota ratinio traktoriaus, vešlioje žolėje palikusio ryškias vėžes. Prie pat bokštelio traktorius buvo apsukęs taisyklingą apie 20 m diametro ratą ir išvažiavęs į kelią kitame pievos gale nei buvo įvažiavęs. Į tolimesnį pievos galą, iš kur buvo išvažiavęs traktorius, skabydama aukštos žolės viršūnes išėjo briedė. Priėjusi traktoriaus vėžes, briedė nustojo rupšnoti žolę ir vėže sparčia risčia pasileido bėgti link bokštelio. Atrisnojusi prie bokštelio girios karalienė it įbesta sustojo traktoriaus apibrėžto rato pačiame viduryje ir, kaip man atrodė, įsistebeilijo į bokštelyje ramiai sėdintį žmogų. Tarp bokštelio atramų ir žvėries tebuvo ne daugiau kaip 10 žingsnių, o aš sėdėjau apie 3 m aukštyje. Atrodė, kad šviesoje briedė tikrai negalėjo nematyti žmogaus. It statula visiškai nejudėdama, tik sukinėdama dideles ausis briedė, spoksodama į medžiotoją, stovėjo gal 10 minučių. Po to žvėris staiga pasisuko ir tomis pačiomis traktoriaus vėžėmis nurisnojo atgal ir nuniro miškan toje pačioje vietoje, iš kur buvo išėjusi. Ir suprask tokį briedės elgesį, kaip nori. Sakytum, tyčia atbėgo pasirodyti, kad šioje pievoje ji karaliauja...
    „ SMALSUS" LAPINAS
    Kartais arti medžiotojo, matyt, taip pat įsitikinti, ar regimas objektas pavojingas, ar ne atbėga ir lapės, nors rudųjų regėjimas nėra toks prastas kaip kai kurių kitų žvėrių.
Stirninų medžioklės sezono pradžioje saulėtą birželio pradžios pavakarę išsiruošiau į žvalgybą, norėdamas pažiūrėti, ko vertas į Margininkų palaukę iš Dubravos girios ganytis išeinantis ožys. Bokštelio toje vietoje nebuvo, tad sėdėjau ant mažos sulankstomos kėdutės menko karklų krūmelio fone ant pamiške einančio griovio kranto. Priekyje driekėsi plikai nuganyta pieva tik su vienur kitur styrinčiais nurudavusiais arkliarūgščių kerais. Pievoje ganėsi keletas karvių, o apie jas tupinėjo dvi moteriškės. Už nugaros dunksojo miškas.
    Saulei dar kybant per sprindį virš horizonto, nekreipdamas dėmesio į moteris, į ganyklą peliauti ištipeno lapinas (kad tai buvo lapinas paaiškėjo vėliau). Žvėrelis zigzagais žvaliai risnojo po pievą ir, ieškodamas grobio, pamažu artėjo link manęs. Kai lapę ir medžiotoją teskyrė ne daugiau kaip 15 žingsnių, žvėrelis atsisėdo ir įsistebeilijo į nejudantį žmogų. Bespoksant vienam į kitą, prabėgo gal minutė. Tada lapinas atsistojo, pabėgėjo dar pora žingsnių artyn, akimirkai stabtelėjo prie arkliarūgštės stiebo ir, pakėlęs užpakalinę koją, kaip tai daro šunys, paženklino savo medžioklės plotų ribą. Papiktintas tokio žvėrelio įžūlumo ketinau stvertis šautuvo, bet susilaikiau, pagalvojęs, kad, jei taip elgiasi, lapinas manyje tikrai neatpažino jam pavojingo medžiotojo. Atlikęs savo reikalą, lapinas nurisnojo link prie karvių triūsiančių moteriškių ir, prabėgęs visai pro jas, kirto vieškelį ir išnyko laukų platybėse. Buvo tai stambus, liesas, apšepęs žvėrelis. Ant jo šonų dar styrojo kuokštai žiemos kailio plaukų, o beveik visai plika uodega atrodė neįprastai plona ir ilga, kaip bizūnas. Nors lapes galima medžioti ištisus metus, aš į vasarą jauniklius auginančius žvėrelius niekada nesitaikau. Kas kita tokį lapiną sutikti žiemą, kai papurę jo kailiniai liepsnoja saulės nutviekstų sniegynų fone.
    Miškai,2017 vasaris

2017 02 07


VĮ Valstybinių miškų urėdija

Dubravos regioninis padalinys


Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:        LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El. paštas: dubrava@vivmu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos Mediena