Straipsniai


Į BRIEDĘ – OBUOLIAIS

Sudėtingas bokštelio remontas, kai įrankis tik medžioklinis peilis
    Saulei dar kybant aukštai virš miško šernų patykoti atvažiavau į Dubravos girios Viršužiglio palaukę, kur miškinės kiaulės buvo įnikę lankytis „Pirmūno" kolūkio mišinių lauke. Mišiniai buvo auginami sėklai, tad rugsėjo viduryje dar nebuvo nupjauti, o bebaigią nokti pašariniai žirniai ir jau pilnai prinokusios avižos ilgašnipiams maitintis labai tiko.
    Būrelio medžiotojas šaltkalvis Antanas ką tik buvo sukonstravęs kilnojamą bokštelį, kurį patogu buvo pasistatyti viduryje javų lauko. Tokio bokštelio pirminis modelis (vėliau jis buvo ištobulintas iki labai patogaus transportuoti, greitai surenkamo ir patogaus sėdėti įrenginio) buvo labai primityvus: prie traktorinių lėkštinių akėčių gana didelio diametro plieninės lėkštės buvo privirinti trys metalinio vamzdžio galiukai, į kuriuos įkišdavai medines karteles - ir bokštelis paruoštas.
Kadangi toje palaukėje šernų tykoti važiavau ne kartą, neišmontuotą bokštelį palikdavau miške, eglučių tankmėje. Tačiau šį kartą atvykęs į medžioklės vietą slėptuvėje bokštelio neradau. Kiek palandžiojęs eglučių tankmėje suradau tik metalinę lėkštę, o medinės atramų kartelės buvo nupjautos (kaip vėliau paaiškėjo, tai padarė vieno žinomo sovietmečio laikų gamtosaugininko tėvas, mūsų būrelio medžiotojas - veteranas, žinoma, ne iš piktos valios, o galvodamas, kad sunaikina brakonieriaus įrenginį, nes tokių bokštelių būrelyje dar nebuvo naudojama, o mišinių laukas plytėjo kaip tik prie šio žmogaus sodybos). Kadangi neturėjau nei kirvio, nei pjūklo, medžiokliniu peiliu bokštelio atramas pasigaminau iš patręšusio juodalksnio kartelių, kurias peiliu apdoroti buvo lengviau nei tvirtas sausas eglines. Žinoma įlipti į tokį bokštelį buvo gana sudėtinga, nes reikėjo elgtis atsargiai, kad gana plonos patręšusio alksnio kartelės nesulūžtų. Tačiau buvau karstymosi po medžius profesionalas, tad netrukus jau sėdėjau bokštelyje, pastatytame mišinių lauko viduryje.
Vietoj šernų - įžūli briedė
    Vos man įsitaisius bokštelyje ir pritvirtinus prie šautuvo vamzdžių prožektorių, miško pakraščio brūzgyne pasigirdo garsus traškesys ir į mišinius išžirgliojo stambuolė briedė, o kiek atsilikęs nuo jos išsistaipė ilgakojis jau gerokai ūgtelėjęs briedžiukas.
Daug nesižvalgydama briedė, aukštai kilnodama kojas susipynusių tarpusavyje pelėžirnių kilime, patraukė tiesiai link manęs, o briedžiukas sekė iš paskos atsilikęs nuo motinos kokius 20 žingsnių. Briedžių kaimynystė man visai nepatiko, nes ten, kur maitinasi briedžiai, tikėtis ateinančių šernų tikrai neverta. Todėl norėdamas iš lauko išvaryti girios karalienę, pradėjau šūkauti, mojuoti šautuvu, paspiginau jai į akis ryškia prožektoriaus šviesa. Tačiau visos šios pastangos rezultato nedavė. Briedė tik suglaudė ausis ir paspartino žingsnį, kas liudijo, kad link manęs ji eina ne iš smalsumo. Neapsisprendęs, kaip elgtis, sustojo tik briedžiukas. Tada man galvon toptelėjo mintis, ar tik nebus čia ta pati briedė, kurią prieš mėnesį buvau išvaręs iš Girionių kolektyvinių sodų. Tik tada prie briedės artinausi aš, bandydamas ją išgąsdinti, o dabar, atvirkščiai, briedė ėjo prie manęs, ko gero, norėdama atsirevanšuoti ir mane išginti iš jos pamėgto maitinimosi ploto. Knygose buvau skaitęs, kokios tvirtos yra briedžių priekinės kojos, jog suaugęs stambus briedis su jomis gali išblaškyti net kelių vilkų gaują ar pritrenkti mešką, tad suskaldyti į šipulius sutrešusias bokštelio atramas briedei būtų vieni juokai. Taip pagalvojus, net nejauku pasidarė. Reikėjo kažko imtis. Šaudyti į orą ir taip, galbūt, nuvaryti žvėrį nesinorėjo, nes dar vis tikėjausi sulaukti šernų. Be to, jeigu čia ta pati briedė sodininkė, šūvių ji visiškai nebijojo.
Į briedę ne kulkomis, o obuoliais
    Kai žvėris prie bokštelio priartėjo per 10 žingsnių, prisiminiau turįs pilnas kišenes prisigrūdęs rudeninių obuolių, tad traukiau juos iš kišenių ir pradėjau svaidyti į briedę. Obuoliais pataikant tai į žvėries šoną, tai į kaklą ar galvą, girios karalienė kiek sulėtino žingsnį, o, kai vienas obuolys kliuvo į nukarusią viršutinę lūpą, briedė sustojo, papurtė galvą ir kurį laiką delsė, tartum neapsispręsdama: ar tęsti ataką, ar trauktis atgal į mišką. Kad padėčiau jai apsispręsti trauktis, paskutinį obuolį ketinau mesti kiek įmanoma tvirčiau, tačiau, užsimojus metimui, per daug pasvirau į priekį ir svorio neišlaikiusi lūžo viena bokštelio atrama. Su triukšmu žnektelėjau žemėn, pamiršęs briedę ir tik stengdamasis saugoti šautuvą, kad nesulūžtų buožė, kuri ir taip jau buvo suskilusi nuo šūvių atatrankos, nes pats užtaisydamas šovinius mėgau kiek padidinti parako normą, atseit, kad šūvis stipresnis būtų. Šautuvas nebuvo užtaisytas, tad pavojingo šūvio būti negalėjo. Krisdamas į metalinę lėkštę skaudžiai susitrenkiau sėdynę, tačiau šautuvą pavyko išsaugoti sveiką. Triukšmo išsigandusi nors ir nenoromis į mišką pasitraukė briedė, nusivesdama ir savo jauniklį. Kadangi medžiotojai, paprastai, yra atkaklūs, vargais ne galais medžiokliniu peiliu vėl pasigaminau atramas bokšteliui, šį kartą pasirinkdamas tvirtas sausų eglučių karteles, ir iki mėnulio patekėjimo sėkmingai sulaukiau šernų šeimynos.
    O dabar, prisimindamas šį nutikimą, pabandžiau į eilę sudėlioti susitikimus su tikriausiai ta pačia briede. Žiemą kirtimuose ji gąsdinto medkirčius, rugpjūtį jau su jaunikliu siaubė kolektyvinius sodus, rugsėjį norėjo mane išversti iš bokštelio mišinių lauke, o spalį baigė savo dienas, kai su savo jaunikliu buvo įnikusi lankytis aptvertame medelyne, niokodama dekoratyvinius medelius ir gąsdindama medelyno darbininkes (apie tai rašiau žurnale „Kai briedžiai žmonių nebijojo", 2013 m.).

 

2017 03 07


VĮ Valstybinių miškų urėdija Dubravos regioninis padalinys

Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:       LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

 

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El.paštas:  info@dumu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos mediena