Straipsniai


PRISIPRAŠĖ

                    Bokštelį pasiekti nepavyko
   Rugpjūčio pavakare prie pamiškėje plytinčio mišinių lauko išsiruošiau patykoti šernų. Nespėjęs prieiti iki žvėrių tykojimo bokštelio, nors saulės oranžinis kamuolys dar kybojo gerokai virš horizonto, miško pakraštyje išgirdau taip gerai pažįstamą traškesį - šernų banda jau traukė iš miško į javų lauką. Tyliai slinkdamas dar bandžiau prisigauti iki bokštelio, iki kurio buvo likę tik keliasdešimt žingsnių, tačiau šernai į pamiškę brovėsi sparčiai ir, man tenužengus keletą žingsnių, jie jau šnarėjo pamiškėje vešėjusiame tankiame dilgėlyne visai netoli manęs. Skubiai priklaupiau už čia pat augusio plačiai išsiskleidusio varnalėšų kero, tyliai užsitaisiau šautuvą ir sustingau it paukštšunis, nutilkęs prie kurapkų pulkelio. Ilgašnipiai tuo tarpu pirmyn atgal zujo dilgėlėse, retkarčiais pakriuksėdami, uosdami orą, bet vis nesiryždami iššokti į pamiške vingiuojantį laukų keliuką. Mačiau, kaip bėginėjant miškinėms kiaulėms linguoja dilgėlių stiebai, bet, kadangi pačių žvėrių žolių tankmėje nesimatė, šauti į nematomą taikinį negalėjau. Reikėjo laukti, kol bent vienas ilgašnipis išdrįs išeiti ant keliuko.
              Sutrukdė stirninas
   Tačiau tuo metu, kai laukinės kiaulės, atrodė, tuoj tuoj pasipils iš dilgėlyno, mišinyje už mano nugaros dievas žino iš kur išdygo stirninas. Iš priekio, nuo šernų pusės, mane patikimai slėpė vešlūs dideli varnalėšos kero lapai, tačiau iš nugaros, nuo besiartinančio ožio pusės, nebuvo jokios priedangos ir buvau puikiausiai matomas. Kadangi visiškai nejudėjau, nors dar šviesoje, stirninas manęs nepastebėjo ir, nejausdamas jokio pavojaus, snukiu braukdamas ir kramsnodamas avižų grūdus, greitai priartėjo prie manęs tinkamu šūviui iš lygiavamzdžio šautuvo atstumu. O tada ožiui kilo kažkoks įtarimas. Gal pajutęs žmogaus kvapą stirninas, aukštai iškėlęs trišakiais ragais papuoštą galvą, pasisukiojo tai į vieną, tai į kitą pusę, porą kartų stryktelėjo į viršų, atsispirdamas į žemę visomis keturiomis kojomis iš karto, ir pradėjo čaižiai bliauti.
    Kadangi buvau nusiteikęs sumedžioti kokį šernioką, ožys manęs nedomino, nors kišenėje turėjau ir stirninui sumedžioti skirtą licenciją. Todėl, bijodamas, kad ožio sukeltas aliarmas nenubaidytų šernų, pamojavau jam ranka, ragindamas pasišalinti. Tačiau stirninas neišsigando. Tada, atkišęs raguočio pusėn, pakračiau šautuvą, norėdamas parodyti, jog jo triukšmavimas gali liūdnai baigtis. Bet nepadėjo ir tai: skardžiai „lodamas" ir kanopomis dunksėdamas į dirvą stirninas tik dar arčiau paėjo link manęs. Matyt, kažkokį pavojų jis jautė, bet negalėjo jo tinkamai įvertinti. Gal prieš besileidžiančios saulės pažeme pažertus spindulius ožys medžiotojo nematė, bet klausa ar uosle jau buvo kažką pajutęs ir, norėdamas geriau įvertinti pavojų, nebėgo šalin, o tik dar daugiau artinosi prie šaulio.
                Prisiprašė
    Vis dėl to ožys triukšmavo per daug ir privertė suklusti šernus ( nors ir skirtingų rūšių žvėrys bei paukščiai puikiai supranta vieni kitų skleidžiamus pavojaus signalus). Išgirdę ožio bliovimą miškinės kiaulės liovėsi bėginėję dilgėlėse, o kiek pasiklausę, pašnypštę uodžiant orą ir garsiai šaukdami „uch uch" nuskuodė atgal į mišką, laužydami po kojomis pasipainiojusias sausas šakas ir taip sukeldami didelį triukšmą.
Ką gi, kadangi turėjau licenciją ir stirninui sumedžioti, šautuvą teko atgręžti raguotojo pusėn. Jeigu pats prisiprašė, tai ką beveiksi. Tada dar nebuvo griežtų reikalavimų dėl stirninų selekcijos, tad dvejoti dėl ožio tinkamumo sumedžioti nereikėjo. Kai stirninas, subliovęs eilinį kartą ir it spyruoklės pamėtėtas spriegė į viršų, virš mišinių pasirodydamas visu savo grožiu, nutviekstas už horizonto grimstančios saulės spindulių, paspaudžiau šautuvo nuleistuką. Ožio bliovimas nutrūko vidury posmo... Gaila tik, kad šerninės grankulkės į šipulius ištaškė visai neprastus stirnino ragus. Tačiau tais laikais elninių žvėrių patinų trofėjai privalomai dar nebuvo vertinami, tai nuostolis buvo tik tas, kad neliko ką pakabinti ant sienos.
    Dažniausiai, norint prisėlinti prie stirnino tikro šūvio iš lygiavamzdžio šautuvo atstumu (30- 40 m), tenka nemažai pavargti, bet šį kartą ožys prie medžiotojo atėjo pats ir atkakliai prašėsi nukaunamas. Dievas matė, aš buvau nusiteikęs susikauti su šernais, tačiau nukentėjo stirninas, sugalvojęs šernus išgelbėti. Prisiprašė...

Miškai, 2017 gegužė

2017 05 19


VĮ Valstybinių miškų urėdija

Dubravos regioninis padalinys


Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:        LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El. paštas: dubrava@vivmu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos Mediena