Straipsniai


IR PLĖŠRIEJI ŽVĖRYS RAGAUJA AUGALINĮ MAISTĄ

   Nors plėšriųjų žvėrių pagrindinis meniu mėsiniai patiekalai, dauguma jų kartais suėda gana daug ir augalinio maisto. Toks stambus plėšrūnas, kaip rudoji meška, daug sušlemščia tiesiog žolės, nekalbant jau apie įvairius vaisius, uogas, javus. Iš kiauninių daug augalinio maisto sunaudoja barsukai, vaisių ir uogų paragauja ir kiaunės, ypač akmeninės. Vilkai augaliniu maistu mėgaujasi mažai, tačiau jo nevengia vilkų giminaičiai mangutai ir lapės.
      Lapės ir kukurūzai
Kad lapės kartais pauogauja, pasibraukydamos bruknių, mėlynių, pasiskabydamos žemuogių ir aviečių, teko girdėti. Daugiau kaip prieš 50 metų, tykojant šernų Dzūkijoje, stebėjau, kaip didžiulis lapinas šviesią mėnulio pilnaties naktį lėtai pėdindamas per lauką snukiu braukė avižas. Braukė ir kramtė savo plėšraus gyvūno dantimis, visai nepritaikytais smulkinti tokiam maistui, kaip avižų grūdai, o tinkamiems tik suplėšyti mėsai į mažesnius gabalus, kad įstengtų praryti. Avižos smėlio dirvoje buvo žemos, tad žiūronais ilgai stebėjau pamažu per lauką slenkančią virš javų iškeltą lapės galvą. Sunku nuspėti, kiek plėšrūnui pavykdavo sukramtyti ir praryti grūdų, tačiau avižose jis darbavosi gana ilgai.
   Daug vėliau teko įsitikinti, kad lapės nespjauna ir į kukurūzus. Laukuose, taip vadinamoje miškininkams skiriamoje tarnybinėje daloje, tarp javų ir įvairių daržovių lysvių augindavau ir kukurūzų lopinėlį. Kukurūzai buvo kanadietiški žemaūgiai, ir mūsų klimato sąlygomis suspėjantys subrandinti grūdus. Burbuoles su dar nepilnai ar visiškai subrendusiais grūdais mėgdavo graužti triušiai ir ožkos. Tais metais žemės sklype, esančiame jau Kauno miesto rytiniame pakraštyje, keletą kukurūzų vagų buvau pasėjęs kitų daržovių priedangai nuo vėjo. Rugsėjo pradžioje pastebėjau, kad dalis kukurūzų stiebų styro be burbuolių. Ir taip po kiekvienos nakties burbuolių ant stiebų mažėjo ir mažėjo; kažkas jas gražiai nulauždavo ir nusinešdavo. Tuo laikotarpiu kukurūzų grūdai jau buvo pageltę, bet dar minkšti ir saldūs. Pamaniau, kad kukurūzais susidomėjo vaikai, ko gero, jiems mažai pažįstamu augalu, nes augo jau ne kukurūzmečiu, kada šie javai klestėjo kolūkiniuose laukuose. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje kukurūzus mažai kas augino ir tik daug vėliau jie vėl sugrįžo į Lietuvos ūkininkų laukus. Tačiau sunku tikėtis, kad vaikėzai pasitenkintų gražiai nuskindami burbuoles, greičiausiai būtų išlaužyti ir kukurūzų stiebai. O kukurūzams vis labiau nokstant, vis daugiau jų stiebų liko styroti be burbuolių. Kaltininkas paaiškėjo tik rugsėjo pradžioje, kai šalia kukurūzų vagų šviežiai išakėtoje bulvienoje aptikau aiškius lapės pėdsakus. Naktį lapė čia pat bulvienoje buvo sudorojusi keturias burbuoles: aplinkui mėtėsi tik burbuolių „kailinių" skiautės, o ant apgraužtų šerdžių aiškiai matėsi aštrių plėšrūno ilčių žymės. Dar kelios burbuolės kybojo ant stiebų apgraužtos, bet nenuskintos. Gal lapė puotauti buvo atsivedusi visą šeimyną, nes anksčiau nuskintas burbuoles sudoroti kažkodėl nusinešdavo į brūzgynus. Netoli nuo žemės plotelio, kur augo kukurūzai, vingiavo medžiais, krūmais bei apynių perpintomis avietėmis ir gervuogėmis apžėlęs Sėmenos upelis ir jos intakas Garšvė, kur upelių šlaituose buvo net kelios lapių urvų kolonijos. Pavaikštinėjęs upelių šlaitais, radau ir plėšrūnių anksčiau nusineštų ir sudorotų burbuolių liekanas ir abejonių neliko, kas su manim dalinasi kukurūzų derliumi. Kad nors kiek grūdų liktų sėklai, turėjau skubiai nuimti savo kukurūzų derlių, o burbuoles paskleidžiau palėpėje, kad baigtų nokti grūdai.
       Geriau taikytis į vieną
   Kai apie tai, kad lapės mėgsta kukurūzus, papasakojau medžioklių draugui Sauliui, jis nusprendė tuo įsitikinti pats. Prie apleistų nuo kolūkinių laikų užsilikusių fermų Dobilijos kaime vienas žemdirbys buvo pasėjęs mažą kukurūzų plotelį, tačiau nenukirsti javai kažkodėl pasiliko žiemoti. Lapkričio pabaigoje, kai naktimis jau paspausdavo šaltukas, Saulius, pasikvietęs talkon vieną varovą, nusprendė patikrinti, kas vyksta tame kukurūzų sklypelyje. Šaulys pamanė, kad jeigu lapės mėgsta kukurūzus, tai jų prisišveitę gal bus ir dienai pasilikę snausti aukštų javų „miškelyje". Medžiotojas užėmė poziciją nuo netoliese esančio miškelio pusės, tikėdamasis, kad varovo pabaidytos lapės spruks būtent į laukų miškelio brūzgynus. Ir šaulys neapsiriko: vos varovui įėjus į kukurūzus ir keletą kartų šūktelėjus, į lauką kaip tik ton pusėn, kur laukė medžiotojas, vienu kartu iššoko net keturios ilgauodegės. Dėl tokios lapių gausos pasimetęs šaulys taikė, taikė į vieną po to į kitą, vis rinkdamasis, kuri dailesnė, o trečia pasirodė dar didesnė ir puošnesniais kailiniais... O rezultatas- tik viena apšlubinta rudoji ir ta paspruko, nes užuot žvėrelį pribaigęs antru šūviu, medžiotojas šovė į ketvirtąją lapę, kuri bėgo kiek atsilikusi nuo pirmųjų trijų. Kai daug nušauti nori, taip ir nutinka - lieki visai be laimikio. Geriau taikytis į vieną gyvūną ir paleisti taiklų šūvį. Po nesėkmingos medžioklės Saulius apžiūrėjo kukurūzų lauką ir įsitikino, kad visos burbuolės buvo lapių nulaužytos ir apgraužtos. Pasirodo kukurūzai patinka ne tik žolėdžiams gyvūnams, bet ir plėšriesiems žvėreliams: lapėms, mangutams, barsukams.
       O mangutai mėgsta ir saulėgrąžas
   Medžiotojai, kurie šernus jaukina kukurūzais, jaukinimo vietose dažnai sulaukia mangutų ir barsukų. Tačiau, pasirodo, mangutai mėgsta ir saulėgrąžas.
Vieną liepos vakarą medžiotojas Artūras, sėdėdamas bokštelyje prie Kauno marių pakrantės karklynų už Piliuonos gyvenvietės pakaunėje, laukė į avižų lauką išeinančių šernų ar stirnino. Bet vietoj lauktų žvėrių prie avižų lauko atsliūkino mangutas. Vasaros kailiu žvėrelis buvo beveik plikas su susivėlusia varnalėšų kibiomis galvutėmis prisagstyta uodega. Tik ilgo plauko „žandenos" styrojo galvos šonuose. Kiek pašnirinėjęs avižų lauko pakraštyje, mangutas atitipeno tiesiai po bokšteliu. O Artūras, trumpindamas ilgą žvėrių tykojimo vakarą, sėdėdamas bokštelyje gliaudė saulėgrąžas. Iš bokštelio byrančiais saulėgrąžų lukštais susidomėjo mangutas ir pradėjo juos uostinėti. Tada medžiotojas jam tiesiai ant nugaros pabėrė žiupsnelį neišlukštentų sėklų. Kiek išsigandęs žvėrelis šastelėjo į šoną, bet tuo sugrįžo ir ėmė doroti saulėgrąžas. Kramtė jas su visais lukštais net dantys grikšėjo, kaip karklą graužiančio bebro. Vieną grūdų saujelę medžiotojas pabėrė į vandens klaną, telkšojusį prie bokštelio. Žvėrelis, ilgai nesvarstęs, įsibrido į vandenį ir susigraibė grūdus iš seklios balos. Taip žaisdamas šaulys žvėreliui sušėrė visas turėtas saulėgrąžų atsargas, o žvėrių tykojimo laikas, stebint tokį jaukų mangutą, nė kiek neprailgo. O į tą laiką į avižas išžingsniavo ir tinkamas sumedžioti gražuolis stirninas. Beje, rankiodamas saulėgrąžas mangutas visiškai nereagavo į ryškią medžioklinio prožektoriaus šviesą, kai medžiotojas jį apšviesdavo iš apie 3 m aukščio bokštelio.
Nors mangutai pripažinti invaziniais gyvūnais ir skatinama juos naikinti ištisus metus, kultūringi medžiotojai vasarą į juos, kaip ir į kitus ištisus metus medžioti leistus gyvūnus- lapes, kanadines audines šautuvų vamzdžių nenukreipia: neetiška žvėris šaudyti jų jauniklių auginimo metu, o daug maloniau švelniakailį žvėrelį sumedžioti rudenį ir žiemą, kai jų kailiniai būna puošniausi. Tam yra daug laiko (spalis- kovas), o medžiotojų klubuose ir būreliuose yra pakankamai pajėgų visų žvėrių gausos reguliavimui tinkamu tai daryti laiku. Jeigu kuriame medžiotojų kolektyve trūksta narių, yra tūkstančiai neasocijuotų medžiotojų, neturinčių kur medžioti.
Miškai, 2017 rugpjūtis

 

2017 08 05


VĮ Valstybinių miškų urėdija

Dubravos regioninis padalinys


Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:        LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El. paštas: dubrava@vivmu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos Mediena