Straipsniai


ATLĖPAUSIS ŠERNAS

     Šernų patykoti susiruošėme dviese su medžiotoju Zigmu. Ilgašnipiai eidavo maitintis į kilometrą nuo Dubravos girios nutolusį mišinių lauką prie plataus vieškelio Vainatrakio kaime. Surenkamų bokštelių tada dar neturėjome, tad šernų laukti susėdome ant kėdžių, pastatytų prie javų lauko pakraščiu einančios elektros linijos stulpų. Kėdes pasistatėme taip, kad nugaromis patogiai atsirėmę į stulpus galėtume stebėti platų vieškelį, per kurį kaip tik ir turėjo pereiti iš miško atklystantys šernai. Kadangi elektros linijos stulpai stūksojo negiliai įsibridę į mišinių lauką, ant kelio išėję žvėrys turėjo tapti gerais taikiniais, o siaurame ruože nuo stulpų iki kelio menkas, vandens nugulėtas ir žvėrių ištryptas pasėlis taikytis į šernus taip pat visai netrukdė. Šernų tykoti susėdome jau visai temstant, nes į gerokai nuo miško nutolusį javų lauką šernai anksti neateidavo. Buvo viena iš paskutinių rugpjūčio mėnulio pilnaties naktų, tad sutemos nuo saulės laidos iki mėnulio patekėjimo truko gana ilgai. Visiškai sutemus vieškeliu, garsiai trinksėdamas geležimi kaustytais ratais per mašinų ratais išmuštas duobes, pradardėjo arklių pora kinkytas vežimas su jame drybsančiais dviem pakaušusiais (apie ką galėjai spręsti iš jų garsaus marmaliavimo) valstiečiais. Vežimas kažko ilgam sustojo prie toliau ant kelio palikto mano automobilio. Jį buvau palikęs nerakintą (jeigu medžioklė užsitęstų iki paryčių, medžioklės draugas pageidavo geriau pasnausti automobilyje, o ne sėdint ant kėdės), tad jau buvau bepakyląs eiti aiškintis, kas nutiko, bet vežimas pajudėjo tolyn, lodydamas vienkiemiuose nakčiai paleistus šunis.
     Šernas per ganyklas atrisnojo visiškoje tamsoje dar gerokai prieš patekant mėnuliui. Per pievą žvėris žengė tyliai. Išgirdau tik šnopavimą ir kažkokį keistą lapsėjimą tik tada, kai šernas priėjo griovį, esantį kitoje kelio pusėje. Daug netyrinėjęs aplinkos, žvėris pliumptelėjo į prarūgusį pakelės griovio vandenį, šnopuodamas užkopė stačiu gilaus griovio šlaitu, ir greitai išgirdau į kelio žvyro dangos akmenukus ciksinčias jo kanopas. Garsai įprasti, suprantami juk ne vienas šernas taip sulauktas. Tačiau iš kur sklinda tas keistas lapsėjimas, anksčiau niekada negirdėtas, pasitinkant į javus išeinančius šernus? Gerai įsiklausęs ir labai nustebęs, turėjau pripažinti, kad šernas lapsi ausimis. Plepsi, lapsi visai kaip atlėpausė naminė kiaulė, snukiu kabindama iš lovio ėdalą. Tačiau nesupratau, kodėl žvėris taip elgėsi, nes buvo vėsus vakaras ir nei medžiotojų, nei žvėrių nekamavo įvairūs kraujasiurbiai vabzdžiai, kad reikėtų juos baidyti. Sprendžiant iš žvėries sunkios eisenos, šnopavimo ir tamsoje vos įžvelgiamo silueto, į mišinių lauką užklydo stambus vienišius kuilys. Be perstojo lapsėdamas ausimis jis pamažu peržirgliojo platų kelią ir, įsibridęs į žemus, retus pakelės javus, sustojo tiesioje linijoje tarp manęs ir medžiotojo Zigmo. Kelią žvėris kirto beveik tiksliai per vidurį tarp abiejų šaulių. Man pasirodė, kad net kiek arčiau mano bendro sėdėjimo vietos. Į per kelią einantį šerną nešoviau, nes visada laikydavausi nuostatos šūvio pirmumą palikti vyresniam medžiotojui, kai atstumas iki taikinio būna vienodas. Be to buvo tamsu, nors į akį durk, o ryškiai taikinį apšviečiančių prožektorių tada dar neturėjome. Iki žvėries buvo apie 50 metrų, tad kiek prailgintas kišeninis žibintuvėlis vargu ar būtų apšvietęs taikinį, kad galėtum paleisti taiklų šūvį. Tačiau nešovė ir Zigmas. Pamaniau, kad medžioklės draugas elgiasi protingai: kuris patyręs šaulys tamsoje pyškins į žvėrį, esantį 40-50 m atstume. O kuilys kaip sustojo tarp šaulių, taip ir nė iš vietos. Stovi ir lapsi ausimis. Gal jam koks ausis valdantis nervas kada anksčiau grankulke buvo pažeistas, kad negali sustoti lapsėjęs. Stovėjo šernas labai ilgai. Gal kažką įtartino pajutęs , klausėsi, bet ką gi jis be savo ausų skleidžiamo garso begalėjo išgirsti. Matyt, ir neišgirdo, nes toje pačioje vietoje, kur stovėjo, pradėjo knisti žemę.
     Tuo tarpu virš tolumoje dunksančio miško savo plikę iškišo mėnulis, blyškia šviesa kiek praskiesdamas tirštas juodas sutemas. Geriau matomas tapo ir šerno siluetas. Kuilys protarpiais nustodavo rausęs dirvą ir aukštyn pakėlęs galvą įsiklausydavo į nakties tylą. Labai magėjo pamatyti jo paslaptingas visą laiką lapsinčias ausis. Šernų ausys juk tvirtos, stačios, o ne nulėpusios kaip kai kurių veislių kiaulių. Tad kaip jis jomis sugeba taip garsiai lapsėti? Tačiau žiūronų nebuvau pasiėmęs, o akimis iš gana didelio atstumo blyškioje tekančio mėnulio šviesoje žvėries ausų atidžiau apžiūrėti nepavyko. Apie šūvį į šerną nebuvo ko ir galvoti: žvėris nė kiek nepasitraukė iš tiesios linijos tarp pasaloje sėdinčių šaulių. Reikia laukti. Neknis juk jis žemės vienoje vietoje visą naktį. Tačiau toje pačioje vietoje dirvą šernas rausė ilgai. Kaip vėliau paaiškėjo, gilią duobę iškniso. Ir kažką toje duobėje rasdavo, nes retkarčiais vis pačepsėdavo kramtydamas ar tai žolių šakniastiebius, ar kokių vabzdžių lervas, ar pelių žiemai sutemptas grūdų atsargas. Į valias prisiknaisiojęs, kuilys pagaliau pajudėjo. Tačiau patraukė ne į javų lauko gilumą, o pakele tiesiai link antrojo šaulio. Na, pamaniau, bus galima iš arti apžiūrėti keistas šerno ausis, nes senas medžiotojas Zigmas pro šalį nešaudavo. Bet vis aukščiau pakylančio mėnulio šviesoje matau, kaip šernas, priėjęs labai arti stulpo, už kurio turėjo slėptis medžiotojas, pasuko į javų lauko gilumą, o šūvio vis nėra ir nėra. Šernui nutolstant jau negirdėti jo ausų lapsėjimo, o tik iš vidurį lauko esančio nuo gausių liūčių apsemto ploto žvėries išbaidytos triukšmingai kyla nakčiai į javus maitintis suskridusios antys. Švilpdamos sparnais jos suka ratus ore ir vėl pliumpsi atgal į balą. Šerno antys ne taip labai ir bijosi, kad paliktų patogią maitintis vietą.
     Nusprendęs ilgiau nelaukti, prožektoriumi signalizuoju Zigmui, tačiau atsako nėra. Nejaugi užknarkė, patogiai įsitaisęs kėdėje ir atsišliejęs į stulpą. Vis pašvysčiodamas prožektoriumi, kad staiga pabudęs šernu nepalaikytų, einu žvalgybon. Mano nuostabai, prie stulpo pūpso tik tuščia kėdė. Pamačius, kad antrojo šaulio pasaloje nėra, aiškėja visa įvykių seka. Tada mano klausa buvo gera: nuklausydavau net vidurį didelio javų lauko grūdus kramtančių šernų čepsėjimą, tad negalėjau neišgirsti iš tykojimo vietos pasitraukiančio medžiotojo. Beliko tik vienas įvykių eigos variantas: gudrus medžiotojas, kad nekelti nereikalingo šurmulio, iš tykojimo vietos pasitraukė paskui garsiai tarškantį vežimą. Kaip vėliau paaiškėjo, taip ir buvo. Dar daugiau, Zigmas atpažino vežime sėdėjusių kaimynų balsus, o šie dar turėjo neišgertą naminės pusbutelį. Stabtelėję prie automobilio, vyrai pabaigė tuštinti buteliuką, Valstiečiai nudardėjo savo keliais, o poną Zigmą radau saldžiai knarkiantį mašinoje.
Medžioklės taisyklėse skelbiama, kad: „Prieš išlipant iš bokštelio, būtina... užmegzti kontaktą su medžiotojais, esančiais gretimuose bokšteliuose..." Kadangi medžiojant tykojimo būdu, medžioklės taisyklės medžiojamo gyvūno laukti leidžia ne tik sėdint bokštelyje, bet ir:"... slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar be jos...", tikslesnis reikalavimas (aplinkosaugos inspektoriai labai mėgsta paisyti medžioklės taisyklių laikymosi tikslumo, bet, deja, ne logikos) būtų: prieš pasitraukiant iš tykojimo vietos, būtina užmegzti kontaktą su medžiotojais, esančiais gretimose tykojimo vietose. Taigi mano medžioklės draugas lyg ir pažeidė medžioklės taisykles, lyg ir ne, nes pasitraukė (išlipo) ne iš bokštelio. Tačiau prityręs medžiotojas pasielgė protingai, iš tykojimo vietos pasitraukdamas prisidengiant pro šalį keliu triukšmingai dardančiu vežimu. Joks, kad ir pats žiopliausias šaulys, pamatęs iš javų lauko išeinantį prie keliu riedančio vežimo žmogų, nepalaikys jo šernu. Tačiau vis dėl to Zigmas tykojimo medžioklėse buvo mažiau atsargus nei kitas bičiulis Stasys, kuris tykant šernų, kai sėdėdavome netoli vienas kito ne bokšteliuose, kas pusvalandis klausdavo:" Vytai, ar tu mane matai?". Tuos klausimus, aišku, girdėdavo ir prie javų besiartinantys šernai, tad sulaukti jų, medžiojant su Stasiu, būdavo gana keblu. O medžiotojas Juozas, net ir bokštelyje sėdėdamas, laikas nuo laiko į gretima sėdinčio medžiotojo akis paspigindavo ryškia medžioklinio prožektoriaus šviesa. Atsargumas medžioklėje būtinas, bet nedera „perlenkti lazdą".
     Kad į mišinius buvo atėjęs šernas, Zigmas patikėjo tik po to, kai parodžiau šviežiai išknistą duobę, kurios, dieną apžiūrint javų lauke šernų paliktus pėdsakus, nebuvo. O kad medžioklės plotuose yra kuilys, sugebantis garsiai lapsėti ausimis, Zigmas ir dar keletas medžiotojų galėjo įsitikinti kitais vakarais, betykodami šernų prie to pačio mišinių lauko. Tačiau paslaptingojo lapsėtojo taip ir nepavyko sumedžioti, o stebuklingos jo ausys liko neapžiūrėtos.

2017 09 04


VĮ Valstybinių miškų urėdija Dubravos regioninis padalinys

Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:       LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

 

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El.paštas:  info@dumu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos mediena