Straipsniai


VYTAI, AR MANE MATAI ? Miškininko Stasio Tuminausko gimimo 100-čiui

     Šių metų spalio 8 d. sukanka 100 m. nuo miškininko, mokslininko, miško medžių selekcininko, dendrologo, sodininko, medžiotojo Stasio Tuminausko gimimo. Apie jo, kaip miškininkystės srities mokslininko, veiklą ir pasiekimus yra aprašyta R.Gabrilavičiaus sudarytoje knygoje „Stasys Tuminauskas - miškininkas, selekcininkas, dendrologas"
     Aš S.Tuminauską prisimenu, kaip gerą bičiulį, tam tikra prasme mokytoją, visada pasiruošusį padėti, patarti, pamokyti ir, žinoma, kaip tikrą Medžiotoją. Su Stasiu susipažinau tik pradėjęs dirbti Dubravos miškų tyrimo stotyje. Jam prižiūrint pirmą kartą V.Juškos sukonstruotais prietaisais lipau į storulį Vidgirio maumedį, kad prikarpyti ūglių skiepijimui. Vėliau kartu su juo ir kitais miškų instituto darbuotojais važinėjau po Lietuvos miškus, tyrinėjant pušynus, mokiausi skirstyti medžius selekcinėmis kategorijomis. S.Tuminauskas pažinojo daug dendrologų- profesionalų ir mėgėjų, tad per jį galėjai gauti įvairių medžių rūšių, formų ir veislių skiepūglių, patardavo, kaip įvairius medžius ir krūmus dauginti. Stasį pažinojo, ko gero, visi ne tik Lietuvos, bet ir Kaliningrado srities miškininkai, o Dzūkijoje jis buvo laukiamas svečias kiekvienoje pamiškių sodyboje.
     Patiko man Stasio kaip medžiotojo filosofija. Jo vidinės sąžinės medžioklės taisyklės buvo nepalyginamai geresnės už smulkmeniškas aplinkos apsaugos biurokratų sukurtas. Medžioklė buvo jam ne kažkokia pramoga, betikslis pasišaudymas į gyvus taikinius. Į žvėrį ar paukštį toks medžiotojas niekada nepaleis šūvio ne laiku, ne vietoje ir be reikalo. Jeigu po šūvio žvėris nekrito vietoje, Stasys niekada nepalikdavo kruopščiai neištyręs šūvio vietos ir nepasekęs nubėgusio žvėries, nesvarbu sužeisto ar ne, pėdsakais, o nukauto žvėries visas dalis panaudodavo tinkamai, kruopščiai apdorodamas žvėrieną, kurią puikiai mokėjo ir paruošti stalui. Kai S.Tuminauskas dirbo Alytaus miškų ūkio direktoriumi, dažnai medžiojo su prof. Tadu Ivanausku. Už taisyklingos, kultūringos medžioklės propagavimą savo paties pavyzdžiu 2002 m. S.Tuminauskui buvo suteiktas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės medžiotojo vardas. Tačiau Stasys taip ir nesuprato, kodėl, norėdamas sumedžioti stirniną, jis turi išlaikyti egzaminus pas kaulų matuotojus, apsišaukusius medžiojamųjų žvėrių selekcijos „profesoriais." Tų egzaminų Stasys taip ir nėjo laikyti, todėl garbingo amžiaus sulaukęs taikytis į raguotus elninius žvėris neturėjo teisės. S.Tuminauskas pats buvo miško medžių selekcininkas, tačiau pirmenybę jis teikė vidurūšinei ir tarprūšinei hibridizacijai, o ne geriausių individų atrankai ir dauginimui.
     S.Tuminauskas buvo dirbęs Alytaus miškų ūkio direktoriumi, tad gerai žinojo Dzūkijos miškus. Būdamas aistringas medžiotojas jis gelbėjo kaimiečius nuo šernų antpuolių į varganus Dzūkijos smėlynų pasėlius, už ką jį labai gerbė pamiškių gyventojai. Todėl klajojant po Dzūkijos miškus miško medžių selekcijos reikalais, nesunku būdavo susitarti su vietiniais medžiotojais, kad leistų vieną kitą vakarą ir mums patykoti ilgašnipių miško kiaulių. Nepasakyčiau, kad labai mums sekėsi daug ką sumedžioti, tačiau kai ištisom savaitėm bastaisi po miškus ir negali pamedžioti savo būrelio plotuose , tokie pasisėdėjimai, tykojant šernų, būdavo labai malonūs. O ir nutikimų visokių pasitaikydavo...
Kieno kojos iš bokštelio nukarę
     Kartą į vieną girininkiją atvažiavome jau temstant, Nežinau, iš kur (su Dzūkijos miškininkais ir medžiotojais, matyt, jis nuolatos palaikydavo ryšius) Stasys žinojo, kad už mažo ežeriūkščio į pamiškėje bręstančius mišinius maitintis reguliariai išeina šernai. Stasys paskambino būrelio, kurio medžioklės plotuose plytėjo mišinių laukas, vadovui, kuris pats vykti medžioti nenorėjo, tačiau mums leido. Žinoma, su savimi nei licencijų, nei medžioklės lapo neturėjome, bet tais laikais, ypač gilioje provincijoje, taip griežtai, kaip dabar, medžiotojai nebuvo kontroliuojami ir baudžiami nesuvokiamo dydžio baudomis. Sėkmės atveju būtume susisiekę su būrelio vadu ir užpildę visus reikiamus medžioklės dokumentus. Negaliu suprasti, kodėl šiais laikais taip visiškai nepasitikima medžiotojais: medžioklės taisyklės apsprendžia visus menkiausius medžiotojų judesius, o mažiausi nukrypimai nuo jų smulkmeniškų reikalavimų, neturintys jokios įtakos laukinės gyvūnijos gerovei ir populiacijų būklei, įvertinami neadekvačiai didelėmis baudomis, kai tikri brakonieriai, kurių veikla turi įtakos gyvūnų populiacijų būklei, nes yra niekaip neįvertinami jų veiklos rezultatai, praktiškai negaudomi. Atrodo, kad medžioklės taisyklės specialiai surašytos taip, kad lengvai ir gausiai būtų galima bausti medžiotojus, o ne siekiant medžiojamųjų gyvūnų apsaugos, jų populiacijų gausinimo bei tinkamo gausos reguliavimo. Lietuva tapo kažkokia policine valstybe: visur baudos, didelės baudos ir dar didesnės baudos, o jų dydis nustatomas nesivadovaujant kokia tai logika, nevertinant piliečių pajamų dydžio, sunaikinto gyvūno vertės, o tik pasižiūrėjus į mėnulio pilnatį. Buvęs Aplinkos ministras V.Mazuronis matyt itin mėgo vaikštinėti mėnulio pilnaties naktimis. Jeigu tik viską būtų galima išspręsti baudomis...
     Vairuotoją paleidome, gal kilometrą neprivažiavus mišinių lauko. Tik Stasiui žinomu žvėrių takeliu visiškoje tamsoje apėjome mažą ežerėlį, kurio vanduo atrodė labai juodas, nesuprasi, ar nuo tamsos, ar dėl ežero gylio, ir išslinkome į palaukę. Kol ėjome sutemo visiškai. Stasys netgi žinojo, kad prie mišinių lauko yra įruoštas žvėrims tykoti bokštelis, deja, tik vienas, tad sutarėme, kad į bokštelį atsisės jis, o aš prisiglausiu prie pamiškės pušies kiek tolėliau. Tačiau labai nustebome, kai priėję arčiau, pamatėme iš bokštelio karančias ilgaauliais žvejų batais apautas kojas. Stasys tyliai šnypščia man į ausį:" gal čia sėdi miesto partijos sekretorius, nes jis šioje vietoje mėgsta atsilankyti nieko neatsiklausęs"- Stasys ir tai žino. Pamiške slenkam arčiau link bokštelio. Stasys spaudžiasi prie pat miško sienos, kur šešėlis, nes jau virš miško medžių viršūnių bebaigiąs išnirti mėnulio pilnaties diskas skleidžia blankią šviesą, kad tas „sekretorius" mus šernais nepalaikytų. Kai bokštelis jau visai arti, Stasys pradeda kalbinti jame tūnantį šaulį, nes daugumą vietinių medžiotojų jis pažįsta. Pamini gal 4 ar 5 vardus, tačiau paslaptingasis medžiotojas neatsišaukia. Stasys su įprastu jam tolerantiškumu sėdinčiajam bokštelyje tyliai aiškina, kad būrelio vadovas leido mums šernų patykoti šioje vietoje, bet bokštelyje tyla. Nusprendžiame, kad, jeigu taip drąsiai sėdi, matyt turi tam teisę. Traukiamės mes, nes visų reikiamų medžioklės dokumentų neturime, o žodinis būrelio vadovo leidimas lieka tiktai žodžiai - prireikus jų gamtos apsaugos inspekcijoje ant stalo nepadėsi. Dėl tų pačių priežasčių nesiimame tikrinti ir tyliojo šaulio. Ko gero, tai tikrai sekretorius, o jie ne visada kalbėdavo su paprastais mirtingaisiais.
     Į nakvynės vietą pėsčiomis kėbliname keletą kilometrų, nes vairuotojas pagal susitarimą turėjo atvažiuoti tik po vidurnakčio, o mobiliųjų telefonų tada juk nebuvo. Gerai, kad mano kolega mišką pažinojo taip gerai, kaip savo kiemą, tad gerokai sutrumpino kelią. Kas tą vakarą sėdėjo bokštelyje, taip ir nesužinojome nei mes, nei būrelio vadovas. Buvo ten tikriausiai arba brakonierius, arba sekretorius...
Šernas mėgo tik saldinius obuolius
     Kitą kartą kelis vakarus (ką ten vakarus- šernų tykoję didelius atstumus iki nakvynės vietos pėsčiomis pareidavome tik paryčiais) stambaus kuilio tykojome apleistame sode. Sodybvietėje pastatų nebuvo, o sodas buvo aptvertas karčių tvora. Kuilys į sodą šokdavo per tvorą. Viršutinę tvoros kartį žvėris buvo numušęs, bet vis vien šokti jam reikėjo ne mažiau, kaip 1,5 m. Antroji nuo viršaus kartis buvo stora ir tvirta, tad šernas persirisdavo per ją braukdamas pilvu. Kartis dėl to buvo purvina ir apkibusi žvėries šeriais. Bokštelius įsiruošti nebuvo laiko, tad sėdėdavome ant žemės, atsirėmę į storus apsamanojusius senų obelų kamienus. Kuilys buvo išrankus: ėdė tik sadinės obels vaisius, kurių po medžiu buvo pribyrėję daugybė. Kitų obuolių žvėris net neragavo, nors ir jų po visomis obelimis buvo daug pribyrėję. Sėsdavome taip, kad vienas pasiektų šauti į per tvorą šokantį šerną, o antrasis prie obels atėjusį, jeigu žvėris tvorą peršoktų kitoje vietoje. Tačiau sode šerno pritykoti nepavyko. Vieną naktį buvo beateinąs, bet pirma užsuko į žirnių pasėlių lopinėlį prie netoliese esančio vienkiemio. Žirnių savininkas savo derliaus saugoti nepatikėdavo jokiems medžiotojams nei savo kiemsargiui šuneliui, nes Dzūkijos smėlynų derlingesnės žemės lopinėlyje nokstančius žirnius apsaugoti nuo alkanų miškinių kiaulių uždavinys tikrai nelengvas. Žmogus buvo pasistatęs palapinę ir joje prie pasėlių pratūnodavo kiekvieną naktį. Užkrimtęs žirnių galbūt šernas būtų užsukęs ir deserto, tačiau vidurnaktį išgirdome, kaip kaimietis kala plaktuku į keptuvę, virvagaliu pririštą ant prie palapinės angos žemėn įbesto kuolo, ir siunčia į nakties tylą lietuviškus ir rusiškus prakeiksmus visai šernų giminei taip garsiai, kad aidas atsiliepia netolimame miškelyje. O taip apkoliotas kuilys nubindzino miškan, sodan neužsukęs.
Susitikome rugiuose prie Nemuno
     Kitą dieną Stasys iš vietinio medžiotojo sužinojo, kad tas pats vienišius kuilys apsilanko ir rugių lauke, augančių Nemuno slėnyje prie pat upės vagos. Prie rugių lauko buvo pastatyti ir žvėrių tykojimo bokšteliai. Stasį, kaip labiau patyrusį šaulį, pasodinu į tą bokštelį, prie kurio ankstesnėmis naktimis šerno darbuotasi daugiausia, išguldytas nemažas pasėlių plotas, o aš įsitaisau atokiau prie upės pastatytoje lipynėje. Pirma naktis praėjo tik besiklausant rugiuose šūkaujančių putpelių. Tačiau antrą medžioklės vakarą kuilys tyliai it šešėlis, tik trupučiuką pašnypštavęs paupio krūmuose, į rugius išsliūkino prie mano bokštelio. Modernių medžioklinių prožektorių tada dar neturėjome, tad teko pasitenkinti blankia dar tik per pušų viršūnes besiritančio mėnulio pilnaties šviesa. Malšindamas jaudulį kruopščiai nusitaikiau, tačiau, trenkus šūviui, šernas metėsi į aukštus rugius, perbėgo neplatų javų lauką ir nutraškėjo miškan. Na, tuo mano medžioklių laikotarpiu prašauti į stambius vienišius kuilius man tikrai nebuvo naujiena. Kaip šernų medžioklėje dar mažai patyręs šaulys (tėviškėje Suvalkijoje daugiausia pyškindavom į zuikius ir antis) išvydęs stambų šerną per daug jaudindavausi. O kai bijai nepataikyti, tai ir pili pro šalį. Tačiau gėda buvo prisipažinti vyresniam kolegai, kad sunkiai sekasi sutramdyti jaudulį didelį šerną išvydus, bet Stasys ir taip puikiai mane suprato ir nė kiek nepriekaištavo, neklausė mano pasiteisinimų, o tik kartojo: "Žinai, Vytai, kliudei, juk šernas kažkaip po šūvio sukriokė. Iš ryto būtinai reikia ieškoti". Prožektorių neturėjom, tad miške, kad ir mėnuliui šviečiant, sekti žvėries galimybių nebuvo beliko kėblinom į girininkiją. Kol ėjome, Stasys gal 20 kartų pakartojo, kad šerną kliudžiau ir kad būtina jo ieškoti. Aš abejojau, bet neprieštaravau, nes žinojau, jog Stasio neperkalbėsi- po šūvių jis visada kruopščiai tikrindavo nubėgusio žvėries pėdsakus ir dažnai surasdavo kad ir gana toli nubėgusį ir kritusį gyvūną.
     Kai ryte nubudau, Stasys jau buvo sugrįžęs iš žvalgybos. Kaip visada, vairuotojo jis nežadino. Atsikėlė vos švintant, o gal ir iš viso nebuvo atsigulęs- kiek vasarą tos nakties. Basas per rasotą mišką Stasys iki medžioklės vietos ir atgal sukorė arti 10 km., tačiau sugrįžo patenkintas, ką iš karto supratau iš besišypsančio jo veido. Pamatęs, kad jau nemiegu, jis puolė mane sveikinti ir aiškino, pasakojo, kaip po šūvio šernas pasisuko, kur šūvio užtaisas nukapojo rugių stiebus, kur pasimatė pirmieji kraujo lašai, kur kuilys staiga pakeitė bėgimo kryptį ir kur atgulė amžiams. Tapo aišku, kad mano šautą žvėrį jis rado atgulusį miške po pušaite, nubėgusį apie 200m nuo šovimo vietos.
     Ir visada būdavo taip su kuo jis bemedžiotų: jeigu buvo šauta į žvėrį, Stasio niekas nesulaikys pasekti nubėgusio gyvūno pėdsakais, o pėdsekys jis buvo išskirtinis. Jeigu šauto žvėries ir nesurasdavo, niekada nesikrimsdavo dėl sugaišto laiko ir, kas svarbiausia, niekada nepriekaištaudavo į žvėrį prapylusiam šauliui. O dažnai toks Stasio atkaklumas padėdavo išvengti beprasmės žvėries netekties, paliekant jį pūti miške ar javų lauke.
Vytai, ar tu mane matai?
     Tačiau atsargumui medžioklėse nebuvo jokių ribų. Kartais, kai nebūdavo laiko įsiruošti nors primityvius laikinus bokštelius, šernų tykodavome javų lauke sėdėdami ant žemės. Kad kojos neįskaustų klūpant ar nepatogiai sėdint, lengvose smėlio dirvose išsikasdavome duobeles kojoms nukarinti. Sėdėdavome visada netoli vienas kito ir gerai žinodavome, kur kuris esame. Tačiau vos tik pritemus Stasys visada pradėdavo klausinėti: „Vytai, ar tu mane matai?". Aš, žinoma, neatsiliepdavau- koks ten šernų tykojimas bešūkaujant. Bet Stasys atkakliai klausdavo ir klausdavo, tad nori ar nenori tekdavo atsišaukti.
     Kartą, mums taip besėdint avižų lauke, ateinančius šernus išgirdau iš toli dar brazdančius miške. Jau temo, tad meldžiau dievo, kad ilgašnipiai iš miško išlystų pirmiau nei mano kolega pradės mane klausinėti. Tačiau kur ten- Stasio klausa buvo kiek prastesnė, šernų jis negirdėjo, tad, kol miškinės kiaulės vis dar trypinėjo pačiame miško pakraštyje, nesiryždamos smukti į avižas, išgirdau: „Vytai, ar tu mane matai?". Tyliu kvėpavimą sulaikęs- šernai jau visai čia pat: visa banda miške tik šnypščia. Gal spės šernai pasipilti į javų lauką iki kito bičiulio klausimo. Tačiau beviltiška... „Vytai, ar mane matai"- vėl nerimsta kolega. „Matau, žinau. Šernai"- šnypščiu pusbalsiu, bet Stasys neišgirsta. Tad vėl: „Ką sakai? Ar žinai, kur aš? Žinai, Vytai, čia gali būti moteriškės, atėjusios avižų pasibraukyti"- toliau porina Stasys, matyt jau irgi išgirdęs šernų keliamą bruzdesį. Kad jį kur kipšas... Ką ten besulauksi šernų su tokiu bambekliu- net pyktis apėmė. O šernai, išgirdę žmonių balsus, tik: „Uch, uch. Uchh..."- ir gaudyk vėją laukuose. Vos neapšaukiu vyresnio žmogaus- taip apmaudu. Kaip visada, į girininkiją, kur esame apsistoję, keletą kilometrų pėdiname pėsčiomis. Tyliu. O Stasys vis gerinasi, kalba, aiškina, kaip jam kartą, taip šernų belaukiant, atėjusi moteriškė braukė avižas į ant kaklo pakabintą krepšį, kaip jis jos vos už šerną nepalaikęs, kaip susidūrę baisiai abu išsigando... O tų „kaip" šimtai. Pasakoja, kaip vienas senas medžiotojas girininkas nušovė naktį po javus su savadarbiu šautuvu šernus besivaikantį paauglį. Kalėjiman už tai sėdo. Klausantis Stasio nepabaigiamų istorijų, nors jau dešimtis kartų girdėtų, praeina pyktis ir man. Stasio nebepakeisi. Gerai žinau, kad tas istorijas apie nelaimingus atsitikimus medžioklėse klausausi ne paskutinį kartą, kaip ir tradicinį: „Vytai, ar tu mane matai?"- išgirsiu jau pirmoje šernų tykojimo medžioklėje. Bus tų šernų... Juk saugumas medžioklėje svarbiausia.

Miškai. 2017 spalis

 

2017 10 10


VĮ Valstybinių miškų urėdija Dubravos regioninis padalinys

Įmonės kodas:  132340880

PVM kodas:       LT323408811

Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės

Registro centro Kauno filiale

Liepų g. 12, Girionių km. Kauno r. LT-53102

 

Telefonai:  8-37 547266, 8-698 50456

Faksas:      8-37 547374

El.paštas:  info@dumu.lt

Statistikos

Gaisrai Ligos mediena