AR LIETUVOJE VIENAME KV. KILOMETRE LIKS TIK VIENAS ŠERNO KUMPIS?

Lietuvos maisto ir veterinarinės tarnybos viršininkas Jonas Milius sieks, kad Lietuvos miškinių kiaulių tankis būtų 0,2 – 0,5 šerno viename kvadratiniame kilometre.

Interneto svetainėse pasirodė pranešimai apie rengiamą Vyriausybės nutarimą, pagal kurį bus griežtinami reikalavimai medžiojant šernus. Potvarkio iniciatorius Lietuvos maisto ir veterinarinės tarnybos viršininkas Jonas Milius. Tarnybos vadovas sieks, kad Lietuvos miškinių kiaulių tankis būtų 0,2 – 0,5 šerno viename kvadratiniame kilometre.
Keista, kodėl žvėrių tankis pradėtas nustatinėti kvadratiniuose kilometruose. Paprastai, kv. kilometrais matuojamas valstybių plotas ir nustatomas gyventojų (žmonių) tankis kv. kilometre. Gal taip žvėrys skaičiuojami kur nors kitose valstybėse, o Lietuvos valdininkai, ignoruodami mūsų mokslininkų darbus, linkę vadovautis užsieniniu patyrimu. Lietuvoje (bent iki šiol) žvėrių tankis buvo nustatinėjamas gyvūnų skaičiumi 1000-je ha. Hektarais matuojamas ir medžioklės plotų vienetų plotas, ir urėdijų, girininkijų bei privatūs miškai, ir laukai bei vandenys. Tai kam apsunkinti žvėrių tankio matavimą, kai hektarus teks versti kvadratiniais kilometrais? Vėlgi, nenurodoma, kokiame kv. kilometre turės gyventi ta pusė šerno: ar miškų kv. kilometre, ar bendros Lietuvos teritorijos kv. kilometre. Būtina nurodyti ir kuriuo metų laiku tos šerno dalys turi rastis kv. kilometre. Ankščiau žvėrys būdavo skaičiuojami vasario mėn. antroje pusėje, pasibaigus medžioklės sezonui kol dar neatsiradę jaunikliai. Tad ir šernų leistiną tankį reikėtų nustatyti, žvėris suskaičiuojant žiemai baigiantis. Kai miškuose pasipila “dryžuotukai”, pusę šerniuko palikti kvadratiniame kilometre būtų didžiausia nesąmonė.
Beje, mūsų valdžia ir veterinarinė tarnyba nenori prisiminti, kad dar sovietmečiu Lietuvos miškų instituto prof. Vytautas Padaiga, visą savo darbinę veiklą skyręs kanopinių žvėrių ir miško santykių nagrinėjimui, buvo nustatęs leistino kanopinių žvėrių tankio miškuose normas. Pagal jas pačiuose nederlingiausiuose miškuose pagal vasario mėnesio apskaitas galėjo gyventi 5 šernai tūkstantyje hektarų, o derlingiausiuose – 18. Tačiau, nors šios žvėrių tankio normos buvo patvirtintos ministro įsakymu, niekas nekontroliavo jų laikymosi, o dabar jos ir iš viso pamirštos. Bet, jeigu jų būtų privalomai prisilaikyta, gal dabar nevargtume su afrikiniu kiaulių maru. Šernų Lietuvos miškuose medžiotojai priveisė begales: kai kuriuose plotuose per sezoną net sumedžiojama arti dešimties kartų daugiau miškinių kiaulių nei jų ten galėtų gyventi.
Išverčiant p. J. Miliaus teiginį apie 0,2 – 0,5 šerno viename kv. kilometre į lietuvių kalbą, gautųsi 2-5 miškinės kiaulės tūkstantyje ha ir nereikėtų šernus “kapoti” gabalais: galva viename kv. kilometre, o uodega- kitame. Jeigu ES valdininkams duomenis apie šernų tankį reikia pateikti vienetais kv. kilometre, geriau iš tankio, nustatyto 1000-je ha, į tankį kv. kilometre tegul perskaičiuoja duomenis teikiantys vet. specialistai – taip bus daug paprasčiau nei keisti Lietuvoje priimtą žvėrių skaičiavimo metodiką.
Taigi, vet. tarnybos viršininko pasirinktas leistinas šernų tankis, prof. V. Padaigos kažkada nustatytas Dzūkijos kerpiniams pušynams. Tačiau pasiekti tokio tankio visoje Lietuvoje medžiotojams bus nelengva arba visai neįmanoma, nebent padėtų maras. Bet maras žudo tik pavienes miškines kiaules, nors buvo prognozuojama, kad per trumpą laiką šernų Lietuvoje iš viso neliks. Taigi dėl maro plitimo, infekcijos platinimo kelių, Lietuvos šernų atsparumo afrikiniam kiaulių marui ir daug kitų klausimų turėtų daugiau pasisakyti veterinarinės specialybės mokslininkai. 
Į šernų apskaitas ruošiamasi įtraukti ir miškininkus. Jie jau skaičiuoja vilkus ir lūšis, dar bus pridėti šernai, o, matyt, ateis eilė ir elniniams žvėrims. Tai gal nepakanka į Miškų departamentą perkelti tik ponią Jolantą. Gal valstybinių miškų medžioklės plotus medžiotojų kolektyvams turėtų išnuomoti miškų urėdijos, kaip ir formuoti Medžiojamųjų gyvūnų limitų nustatymo komisijas.
Taip pat reikėtų numatyti, kas patikrins medžiotojų apskaitas: kuriuo laiku ir kokiais metodais. Kai medžiotojai intensyviau šernus medžioti “skatinami” grasinant atimti teisę naudoti medžiojamuosius gyvūnus medžioklės plotų vienetuose, šernų bus priskaičiuota tiek, kiek reikės. Taip jau buvo, kai buvo pareikalauta sumedžioti 90 proc. Lietuvos šernų populiacijos. Nors šernų tankis praktiškai nekito, 2014m. apskaitoje jų parodyta tik kiek daugiau nei 22 tūkstančiai, kai 2013m. miškinių kiaulių buvo priskaičiuota beveik 62 tūkst., o sumedžiojimo apimtys ženkliai nesikeitė. Tai gal geriau ne grasinti medžiotojams, o tinkamai išaiškinti afrikinio kiaulių maro plitimo Lietuvoje ypatumus, įrodyti, kad dėl šios infekcijos plitimo būtent kalčiausi šernai ir medžiotojai, kuo sunku patikėti. Nereikia visų šunų karti ant medžiotojų ir „skatinti” juos, grasinant atimti teisę naudoti medžiojamuosius gyvūnus medžioklės plotų vienetuose. Kiaulių augintojai išskersti kiaules maro išplitimo zonose skatinami kompensuojant nuostolius, o medžiotojams grasinama netekti medžioklės plotų. O gal geriau būtų, kad bent dalelė ES milijonų, skirtų kovai su afrikiniu kiaulių maru, tektų ir medžiotojams dezinfekcinių medžiagų, mėgintuvėlių ir kitos įrangos, reikalingos maro prevencinėms priemonėms vykdyti, įsigijimui. Vien „skatinimas” grasinant atimti medžioklės plotus gali ir nesuveikti…
Norint efektyviau mažinti šernų tankį, būtina atšaukti varymo medžioklių draudimą. Neaišku, kurie medžioklės specialistai vet. tarnybai patarė tokią medžioklę uždrausti. Varovai neretai nepajėgia šernų išvaryti iš vieno miško kvartalo į kitą, tad galvoti, kad miškines kiaules dėl tokios medžioklės pervarysi iš Šalčininkų į Raseinius – tikra nesąmonė. Varovų genami šernai bėgioja ratais savo mikropopuliacijos gyvenamojoje teritorijoje, kur vaikštinėja ir ieškodami maisto niekeno netrikdomi, o ne “neša kudašių” tiesia linija dešimtis kilometrų . Iš vieno rajono į kitą jie gali būti pervaryti nebent tada, jei rajonų riba eitų miško kvartaline linija. Kad išsiaiškinti šernų migracijas bei bėgimo nuo varovų atstumus, užuot be reikalo žaidus su lūšimis, geriau radijo siųstuvus kabinkime ant miškinių kiaulių kaklų ir bandykime nustatyti, ar marą perneša tiesiogiai šernai, ar,gal būt, žmonės.

“Ūkininko patarėjas” 2015-09-10
“Mūsų girios” 2015 rugsėjis Nr.9(809)