BEPRASMĖS DISKUSIJOS DĖL VILKŲ

Vis dar tęsiasi beprasmės diskusijos tarp vilkų mylėtojų ir norinčiųjų intensyviau reguliuoti pilkių gausą. Kartas nuo karto žiniasklaidoje pasipila straipsniai iš vienos ir kitos pusės. Laužomos ietys ir kryžiuojamos špagos, o svarių argumentų neturi nė vieni, nė kiti vien dėl to, jog nesugebama nors kiek tiksliau vilkus suskaičiuoti. Absurdiška, kai viena dama (Gintarė Žalkauskaitė. Leiskime pilkiui gyventi. Miškai, 2015 gruodis.) ašaroja, kad 2015-2016 m.medžioklės sezone nustatytas per didelis vilkų sumedžiojimo limitas… dviem žvėrimis. Pagal vilkų apsaugos planą turėjo būti leista sumedžioti 58 plėšrūnus, o leista – 60. Jeigu vilkų sumedžiojimo limitą norima nustatyti vienetų tikslumu, tai leiskite paklausti, koks yra vilkų apskaitos tikslumas? “Baltijos vilko” atstovai tik didžiuojasi, kad atrado “gerą” pilkių apskaitos metodą, pagal kurį nustatoma, kiek vilkų tikrai gyvena Lietuvoje, tačiau su kokia paklaida tai nustatoma jie ir patys nežino. Yra keletas žvėrių apskaitos metodų ir visų jų, kaip nurodo mokslininkai, tikslumas yra ± 20- 25 % . Ar vilkų apskaitos metodas gali būti tikslesnis?

Ką reiškia girininkijoje sudaryti 9 – 12 km uždarą maršrutą ir suskaičiuoti į maršruto apribotą miško teritoriją įėjusių ir iš jos išėjusių vilkų pėdsakus? Imkime tradicinį kvartalą, kurio ilgoji kraštinė yra 1km, trumpoji – 0,5km, o plotas – 50ha. Galima paimti vieną kvartalų eilę ir tada, kad maršruto ilgis būtų 11km, apeiti reikės tik 5 kvartalus (abiejuose šonuose po 5 km ir galuose po 0,5 km), o apskaitai parinktas poligono plotas tesudarys 250 ha. Jeigu pasirinksi ilgąja ir trumpąja kvartalų linijomis apeiti 16 kvartalų (8 linijos po 1 km ir 8 – po 0,5 km), maršruto ilgis bus 12 km, o poligono plotas 800 ha. Pasirenkant dar įvairesnes kvartalų išdėstymo konfigūracijas, tas plotas bus vis kitoks. Imkime vidutinį apskaitos maršrutu apeinamą miško plotą – 525 ha. Pagal Lietuvos miškų ūkio statistiką 2015m. sausio 1d. Lietuvoje buvo 351 girininkija, tad į apskaitą papuolantis miškų plotas bus 184275 ha. Pagal tą pačią statistiką Lietuvoje yra 2179900 ha miškų. Privačiuose miškuose nėra girininkijų, tad neaišku kokioje teritorijoje sudaromi tie maršrutai. 2015m. privačiuose miškuose (privačių ir kt. miškų plotas-1095400 ha) vilkai iš viso nebuvo skaičiuojami, o kai buvo skaičiuoti anksčiau (vykdė medžiotojai), kaip buvo išdėstyti maršrutai neaišku. Vadinasi apskaita buvo vykdoma tik apie 8,5% visų Lietuvos miškų ploto. Tad, koks Lietuvos vilkų procentas per naktį prieš apskaitos dieną gali tame apskaitomis apimančiame plote palikti savo šviežius pėdsakus? Kai į apskaitą patenka toks mažas miškų procentas, paklaida gali siekti ir 100 procentų. Bet tegul ji būna tik 25%, kaip kitais metodais skaičiuojant žvėris. Tačiau pagal “Baltijos vilko” atstovus vilkų apskaitoje paklaida negali būti neigiama, juk nustatoma, kad vilkų tikrai tiek Lietuvoje gyvena. Todėl prie 2015m. 292 pilkių dar galima pridėti mažiausiai 73 ir gausime, kad 2015m. prieš jauniklių atsivedimą Lietuvoje buvo apie 365 pilkiai. Jau anksčiau su “Baltijos vilku” buvome išsiaiškinę, kad lietuviški vilkai yra normalios lytinės pakraipos ir vis tik dauginasi. Taip pat jie masiškai neemigruoja į kitas valstybes, kaip Lietuvos piliečiai: galima laikyti, kad vilkų, kertančių Lietuvos sieną į abi puses, skaičius apytikriai vienodas. Vilkai veda 3-7(8) jauniklius (A.Navasaitis. Miško žvėrys. “Lututė”, 2007, Kaunas.). Lietuvoje natūralių priešų neturi. Žmonės iš irštvų jų jauniklių jau seniai nekrapšto. Maisto Lietuvoje vilkams tikrai gausu, o ir kokių tai ligų epidemijų nenustatyta. Tai kodėl vilkiukų mirtingumas gali siekti 80%, kaip kai kur skelbiama (matyt pasenę duomenys iš tų laikų, kai vilkai buvo naikinami). Mano galva, vilkų populiacijos gausa dėl jauniklių prieauglio turėtų padidėti apie 30%, o tada 2015m. vilkų medžioklės pradžiai mūsų miškuose turėjo gyventi apie 474 vilkai. Tai kam lieti ašaras dėl dviejų vilkų, jeigu, teisingai įvertinus apskaitos paklaidą ir prieauglį , netgi prie tokio absurdiško apskaitos metodo vilkų sumedžiojimo limitas galėjo būti 95 žvėrys. 
Vilkų populiacijos sparčiai atsistato, gausėja ir tose Europos valstybėse, kur jie buvo išnaikinti ir negyveno ilgus dešimtmečius. Jau ir ten vilkai daro ženklią žalą galvijų augintojams, dažnėja žmonių susitikimai su plėšrūnais urbanizuotose teritorijose (L.Balčiauskas. Europos Parlamente- apie vilkų skaičiaus valdymo problemą. “Mūsų girios” 2015Nr.10). Vakaruose privati nuosavybė gerbiama labiau nei pas mus, todėl ten apie vilkų gausos reguliavimą pradedama galvoti blaiviau. Tačiau kodėl nedaugėja vilkų Lietuvoje? Atsakymas tik vienas – nemokame (ar nenorime) juos teisingai suskaičiuoti.
Tačiau kokie argumentai išsakomi diskusijose tarp vilkų gelbėtojų ir intensyvesnio gausos reguliavimo šalininkų? Vilkų globėjai teigia, kad: vilkų Lietuvoje gyvena per mažai; dėl žmonių veiklos mažėja jiems gyventi tinkamų teritorijų; medžiojama per daug intensyviai ir išblaškomos vilkų šeimynos dėl ko nėra prieauglio, o pavieniai vilkai sunkiai gali susimedžioti laukinius gyvūnus, todėl daugiau daro žalos naminiams gyvūnams; žala galvijinkystei didėja dėl to, kad neproporcingai vilkų skaičiui gausėja naminių gyvulių bandos (atseit, avys pačios kaltos, kad jas vilkai ėda), o gyvulių augintojai netaiko apsaugos nuo vilkų priemonių; tik vilkai gali tinkamai sureguliuoti laukinių kanopinių žvėrių gausą; pagaliau, kad medžiotojai (kartais jie apdovanojami įspūdingais epitetais) vilkus siekia išnaikinti kaip konkurentus dėl grobio.
Intensyvesnio vilkų gausos reguliavimo šalininkai teigia, kad: taikomi netinkami vilkų apskaitos metodai, netgi nenurodant jų galimas paklaidas, ir vilkų Lietuvoje gyvena daug daugiau nei teigiama; neatsižvelgiama į vilkų prieauglį, netgi nebandoma nustatyti, koks jis galėtų būti; nustatant vilkų skaičių neatsižvelgiama į medžiotojų Aplinkos apsaugos agentūroms pateikiamuose prašymuose- pasiūlymuose dėl žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo nurodomą vilkų skaičių; ženkliai didėja vilkų daroma žala gyvulininkystei bei medžioklės ūkiui; esamomis priemonėmis neįmanoma efektyviai apsaugoti nuo vilkų gyvulių bandas (savivaldybių administracijų duomenimis, iki 2015m. rugsėjo 1d. pakenkimų naminiams gyvuliams atvejų padaugėjo net 32%, lyginant su 2014m. tuo pačiu laikotarpiu); vilkai vis daugiau prisitaiko gyventi labiau urbanizuotose teritorijose mažuose miškų masyvuose, taip plėsdami savo gyvenamąsias teritorijas (vilkų daugėja); vien vilkai negali tinkamai reguliuoti laukinių gyvūnų populiacijų gausą, nes žmogus jau per daug savo veikla įsikišo į gamtoje vykstančius procesus; medžiotojai nėra vilkų žudikai, siekiantys išnaikinti savo konkurentus, o nori tik vilkus medžioti kultūringose medžioklėse medžioklės taisyklių nustatytais medžiojimo būdais ir terminais ir laikyti miškuose tiek vilkų, kad “ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus”.
O arbitras šioje diskusijoje turėtų būti visus medžioklės reikalus tvarkanti Aplinkos ministerija. Nepataikaujant nei vieniems, nei kitiems turi būti nustatomi vilkų sumedžiojimo limitai ar apsiribojama tik vilkų medžioklės sezono trukmės reguliavimu. Kad nustatyti pilkių sumedžiojimo limitus, pirmiausiai, pasitelkus mokslo įstaigas, tobulinti apskaitų metodus, taikyti jų ne vieną, o kelis, paskaičiuoti galimas apskaitų paklaidas, nustatyti vilkų prieauglio dydį, migracijų pobūdį. Svarbu atsižvelgti ir į gyvulininkystei bei medžioklės ūkiui daromą žalą, piliečių pranešimus apie stebėtus vilkus ar jų veiklos pėdsakus ( Gamtos tyrimo centro ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos neprofesionaliojo mokslo projektas stambiųjų plėšrūnų apskaitai).
Keistos procedūros priimtos ir vilką sumedžiojus. Aplinkos ministerijos 2015.11.11 rašte Nr.(12-1)-D8-8328, pasirašytame viceministro L.Jonausko, skelbiama, kad: ” Medžioklės plotų naudotojai, sumedžioję vilką, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą arba prieš išvykstant iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo medžiojama, turi apie vilko sumedžiojimą telefonu 8(5) 273 2995 informuoti Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centrą, ir ne vėliaukaip per 12 valandų pateikti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (savivaldybės) agentūrai nustatytos formos (3 priedas) pranešimą , o ši gautą pranešimą turi tą pačią darbo dieną pateikti Aplinkos ministerijai el. paštu.” Mobilusis telefonas nėra privalomas medžioklės atributas, gali išsikrauti jo batarėja, iš daugelio miško vietų nėra ryšio, tai ką tada daryti su sumedžiotu vilku, jeigu jis nušautas vidurį miškų už 100 km. nuo namų, medžiojant individualiai? Kaip Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti 3 priedą per 12 val., jeigu pilkis sumedžiotas savaitgalį (nuo penktadienio pavakarės iki sekmadienio vakaro)? Gal vežti agentūros vedėjui į namus ar jo ieškoti kur nors turguje ar bažnyčioje? Agentūros darbuotojai ministerijai apie vilko sumedžiojimą jau gali pranešti darbo dieną, tai kodėl ir medžiotojas agentūrai negali tai padaryti pirmą darbo dieną po vilko sumedžiojimo? Kodėl taip drebama dėl kiekvieno sumedžioto žvėries? Sumedžiojimo limitai (žvėrims, kurių medžioklė limituota) nustatomi vadovaujantis apskaitų duomenimis, kurių tikslumas yra ±20-25%, o sumedžioti žvėrys griežtai skaičiuojami vienetais. Ar sunyks žvėrių populiacijos, jeigu sezono metu bus sumedžiota vienu ar keliais žvėrimis daugiau ar mažiau? Tikrai nesunyks, tik reikia visus žvėris įrašyti į sumedžiotų žvėrių ataskaitas. Manau, kad tokia tvarka įvesta tik tam, kad medžiotojus dažniau galėtų bausti aplinkosaugos inspektoriai, ką daryti jie labai mėgsta. O vilkai iš viso paversti kažkokiais šventais žvėrimis. Nejaugi Aplinkos ministerija taip bijo triukšmingų vilkų gynėjų ir mylėtojų. O kaip jie labai “myli” pilkius, galima spręsti iš G.Žalkauskaitės raginimo vilkų gausos reguliavimą palikti ligoms: “Niežai reguliuoja plėšrūnų populiacijas: kai lapės ar vilkai ima gyventi tankiau, liga išplinta ir šių gyvūnų vėl sumažėja. Kodėl tai nepatinka medžiotojui?” Medžiotojui į tokį teiginį sunku ką ir beatsakyti. Pasiūlyčiau nebent tik gerbiamai damai pabandyti įlįsti į tokio žiemos speige sniegynuose gaištančio žvėrelio kailį (koks ten kailis, kai nėra nė vieno plauko). Kadangi žmogus kailio neturi, tektų nusimesti visus rūbus, apsikrėsti niežų erkutėmis, kad besikasant būtų linksmiau laukti galo, ir žiemos šaltyje voliotis po sniego pusnis. Manau, gera būtų… Matyt, kad straipsnio autorė nėra mačiusi tokių nuo niežų nuplikusių ir sau vietos nerandančių žvėrelių, jeigu gali siūlyti taip reguliuoti jų gausą. O man teko matyti ir lapių, ir mangutų, kurie dar turėjo po kelis plaukus ant uodegų, galvų ir kojų, ir visiškai plikų, gyvų ir nugaišusių žiemą ir vasarą. Vaizdai kraupūs… Medžiotojams kaip tik reikia papriekaištauti, kad nors ir mažiau, bet vis dar pasitaiko pamatyti nuo niežų kenčiančių ir gaištančių lapių ir mangutų, kurių gausos mažinimui niekas netrukdo. Dar gerai kad, mažai yra niežais sergančių vilkų, o tai tik todėl, kad jų populiacija Lietuvoje dabar yra optimalaus dydžio. Tokią ją ir reikėtų laikyti, o tam reikia vilkus, kiek įmanoma tiksliau suskaičiuoti ir nustatyti tinkamą jų sumedžiojimo limitą.