DUBRAVŠKIAI MIŠKININKO DIENĄ ŠVENTĖ PAMARYJE

Šiais metais Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos darbuotojai miškininko dieną atšvęsti nusprendė išvykoje į Lietuvos Veneciją – Nemuno deltą, Pamario kraštą. Kadangi tarp vandenų ir ant vandens visada būna vėsiau nei krašto gilumoje, miškininko dienos minėjimas kiek paankstintas, atkeltas į rugsėjo 5 d.
Ekskursiją surengė kelionių organizatorius „Guliverio kelionės”, organizavo urėdijos administracija kartu su profsąjungos vadovais. Į ekskursiją vyko urėdijos darbuotojai su šeimomis, tad didžiulis dviaukštis autobusas vos talpino keliauninkus.
Važiuojant vaizdingu panemunių plentu, apie pakelėje esančius miestelius, piliakalnius, jų istorijas įdomiai pasakojo kelionės gidė Angelė Pažereckienė, tad kelionė visai neprailgo.
Pirmiausiai aplankėme legendomis apipintą Rambyno kalną, nuo kurio pasigrožėjome nuostabiais vaizdais į Nemuną, pasiklausėme gidės pasakojimo apie padavimus, apie kalno istoriją. Apsilankėme Bitėnų kapinėse, aplankėme Vydūno ir Jankaus kopus, paminklą Donelaičiui.

Vieninteliame Rusnės salos Rusnės miestelyje iš vietinio žvejo įsigijome šviežiai rūkytų žuvų: juk negrįši iš Pamario be žvynuotų lauktuvių. Iš Uostadvario laivu plaukėme Nemuno delta ir Kuršių mariomis į Mingės (Minijos) kaimą, kuris dėl savo unikalaus gamtovaizdžio (aplink tik vanduo ir vanduo) vadinamas “Lietuviškąja Venecija”. Mingėje paragavę šio krašto virtuvės pasididžiavimo – pamario žuvienės, patraukėme į Ventės ragą – tikrą rojaus kampelį gamtininkams, toliausiai į Vakarus nutolusį Lietuvos tašką. Ventės Rago paukščių žiedavimo stoties ilgametis darbuotojas, dabar stoties vedėjas Vytautas Jusys labai įdomiai ir originaliai papasakojo žiedavimo stoties istoriją, supažindino su jos veikla ir pasaulinio lygio pasiekimais žieduojant paukščius. Deja dėl vėjuoto oro tą popietę paukščių žiedavimo stoties tinkluose nespurdėjo nė vienas paukščiukas, tad pamatyti jų žiedavimo procedūros nepavyko. Pasak V.Jusio, varnėnų, kurių sužieduojama daugiausiai, migracijos didžioji banga jau praūžusi, o kiti smulkieji giesmininkai vėjuotą dieną vengia skristi per Kuršmarių vandens platybes. Apžiūrėjome gražiai įrengtą ornitologijos muziejų. Kas nepabūgo staiga užėjusio žvarbaus lietaus su stipriais vėjo gūsiais, ornamentais išdailintais geležiniais laiptais užkopė į jau šimtą metų tarnaujantį švyturį, pakalbino prie švyturio sargybą einantį, užsilikusį, neišskridusį į dausas baltąjį gandrą.
Kelionėje atgalios į Kauną dar spėjome apžiūrėti gražiai sutvarkytą Švėkšnos miestelį, jame stūksančią įspūdingo grožio sumūrytą iš raudonų plytų, neogotikinio stiliaus šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, senąjį Švėkšnos dvaro sodybos kompleksą, pavaikščiojome miestelio parke, kur pamatėme seniausią ir didžiausią iš Lietuvoje augančių reliktinį medį, pasak Č.Darvino “gyvąją iškaseną”- ginkmedį, kurio amžius jau daugiau nei 100 metų.
Kelionė buvo pilna netikėtų įspūdžių, ekskursantai susipažino su Mažosios Lietuvos istorija, gamta, papročiais. Už įspūdingai praleistą miškininko dieną darbuotojai dėkingi urėdijos administracijai.


Vytautas Ribikauskas
“Mūsų girios” 2015 rugsėjis Nr.9(809)