KAI ŠERNUS TYKODAVOME NE JAUKINIMO VIETOSE

Šernus jau medžiojame nuo gegužės pirmos dienos: visus, išskyrus suaugusias pateles. Nors laukuose dar nėra didelio pasirinkimo šerninių patiekalų, ilgašnipiai vis vien naktimis patraukia į  pamiškes. Vieni išverčia vieną kitą dygstančių bulvių kerą, kiti rausia pievas ir ganyklas ieškodami vabzdžių lervų ar kokių skanesnių šaknelių, treti paprasčiausiai šlemščia jauną žolę, ypač pirmamečius dobilus…

                      Tačiau kas dabar tykoja į laukus maitintis išeinančių šernų. Jau eilė metų , kaip įsigalėjo „pažangiausias“ europietiškas miškinių kiaulių medžioklės būdas, tykojant jaukinimo vietose. Galvos sukti nereikia, kur ilgašnipiai patrauks į laukus kokio pašaro pasiieškoti: nuolatinėje vietoje prie tykojimo bokštelio kasdien beri pašarus, sėdi ir šaudai… Nebent reikia pasvarstyti kokius pašarus žvėrims pateikti, kad nukonkuruoti kitus šaulius, nes  šernai taip lepinami tapo išrankūs – patrauks prie to bokštelio, kur pašarai skaniausiai kvepia…

                      Ankščiau tokių medžioklių Lietuvoje nebuvo. Žvėris šaudyti prie šėryklų , nesvarbu, koks kiekis pašarų jose išberiamos, buvo laikoma didžiausiu nusikaltimu.

                      Apmaudu, kad dabar medžiotojai pasirinko tokį neaktyvų aptingusių, apsunkusių nuo viršsvorio žmonių šernų medžioklės būdą. Nebereikia studijuoti žvėrių gyvenimo būdo, nebereikia pėdsekystės mokslų – šeri miškines kiaules ir snaudi bokštelyje…

                      Ankščiau pėsčiomis pamiškėmis sukardavome dešimtis kilometrų tyrinėdami šernų išėjimo į laukus takus. Kai nelydavo, dirva išdžiūdavo ir žvėrys nepalikdavo aiškesnių pėdsakų, atsikeldavome auštant ir pamiškes apeidavome brisdami per rasotą žolę, nes rasotoje žolėje gerai matydavosi ir iš laukų sugrįžusių ilgašnipių šeimynų brydės. Prie šviežiausių šernų takų statydavome pastovius tykojimo bokštelius ar iš vienos vietos į kitą pertemdavome kilnojamus. Buvo įdomus ir sportiškas užsiėmimas.

                      Šernai buvo atsargesni.

                      O ir šernai, sakyčiau, seniau buvo atsargesni, ypač į laukus išeinantys maitintis stambieji kuiliai-vienišiai. Nuolatos jie keičia išėjimo į laukus vietą ir laiką, kartais į pasėlius išrisnodami anksti vakare dar saulei nenusileidus, o kartais tik vidurnaktį ar netgi paryčiais. Tad ir mes medžiotojai neretai bokštelyje pratūnodavome ištisą naktį.

                      Vieną labai stambų kuilį sekiojau gal porą mėnesių, bet taip su juo ir nesusidūriau tikro šūvio atstumu, nors jau buvau susidaręs beveik tikslų jo maitinimosi grafiką. Vieną naktį kuilys ateidavo į mano bulvių pasėlius Dubravos medelyno teritorijoje esančiame darže ir išknaisiodavo pasirinktinai tik vienos baltarusiškos veislės bulvių kerus. Pasodinta mišriai buvo keletas bulvių veislių, tad tik stebėtis reikėjo, kaip žvėris nė karto neapsirikdamas išversdavo tik tos vienintelės jam patikusios  bulvių veislės kerus. Nukasus bulves, šernas persimetė prie runkelių. Ir vėl su savo kaprizais: nuo kiekvieno išrauto runkelio atsikąsdavo tik mažą kąsnelį, o tada raudavo kitą. Kol taip prisiėsdavo, nuniokodavo nemažą runkelių plotą ir greitai darže augančių runkelių iš viso nebeliko. Sužinojau, kad po trijų dienų po to, kai šernas apsilankydavo mano darže, tą patį šis kuilys daro ir už poros kilometrų miške esančioje medelyno darbininko sodyboje. Po to dar  už 3-4 dienų šernas išeidavo pašlemšti mišinio Margininkų kaimo pakraštyje už 2-3 km nuo darbininko sodybos. Atitinkamai vienišius keisdavo ir dienojimo guolių vietas miške. Išstudijavęs šerno elgesį, jau buvau visiškai priartėjęs prie susitikimo su juo, tačiau, kaip tiems studentams prieš egzaminus, pritrūko vienos nakties – susirgau… Po to teko girdėti, kad nesėkmingai kito medžiotojo apšaudytas kažkur pakelėje tarp mano daržo ir sodybos miške kuilys persikraustė gyventi į mažą miškelį jau kito medžiotojų būrelio teritorijoje, kur nuo taiklaus medžiotojo šūvio ir baigė savo dienas , išėjęs maitintis neapartoje kvietinėje.

                      O kaip tyliai stambuoliai kuiliai sugeba vaikščioti miške, kur pilna prikritę sausų šakų ir šakelių. Eina ir nė ant vienos šakos neužmina.Net ir tykojimo bokštelių išdėstymą pamiškėse jie puikiai žino, kaip ir tai, kad tie bokšteliai kartais būna pavojingi – ugnimi ir švininiais žirniais spjaudosi. Jei nežinotų, drąsiai eitų į javus savo pramintais takais, bet ne – būtinai prisiartina prie bokštelio, apeina jį iš visų pusių, ilgai stoviniuoja miško priedangoje, klausosi, uodžia orą – tikrina, ar bokštelyje nesėdi medžiotojas. Tyrinėdami aplinką šernai prie bokštelio stovi taip ilgai, kad šaulys, manydamas, jog žvėris jau pasitraukęs, neatsargiai sujuda, norėdamas patogiau atsisėsti ar įkyrius uodus taškydamas ant veido. Ir tada išgirsti garsų šnypštimą, kai žvėris išpučia iš plaučių ilgai trauktą orą su visais įtartinais kvapais, o tai reiškia, kad šernas medžiotoją demaskavo ir į laukus pro šį bokštelį tą vakarą tikrai neis.

                      Šernai skiria pavojingus ir ne žmones.

                      Per ilgus bendravimo  su žmonėmis tūkstantmečius šernai, kaip, beje, ir kiti žvėrys, išmoko skirti jiems pavojingus (medžiotojus ar brakonierius) ir nepavojingus žmones. Ne kartą yra tekę  tykojant prie pasėlių sėkmingai medžioti šernus artimoje sodybų, kur vykdavo triukšmingi renginiai, aplinkoje. Kartą šernų tykojau porą šimtų žingsnių atstumu nuo sodybos, kurioje vyko vestuvės. Turbūt nereikia aprašinėti, koks triukšmas sklinda iš tokio renginio tylią vasaros naktį. Tačiau nepaisydami triukšmo trys bekonai kuo ramiausiai išėjo maitintis į kviečių lauką, garsiai skambant dainoms ir trankiai muzikai. Man tik buvo sunku išgirsti šernų judėjimo javuose kryptį – tekdavo naudotis tik trumpomis tylos sekundėmis prieš piršlio ar kitų puotos dalyvių kalbų pradžią. Bet ir tokioms sąlygoms esant, vieną šerną sėkmingai sumedžiojau dar lengviau nei tyliais vakarais, nes šernai tokio pobūdžio keliamo triukšmo visiškai nesibaido.

                      Jei nori sumedžioti šerną, tykoti pasilik prie pamiškėje pastatyto automobilio.

                      O į javų laukus išeiti pro medžiotojų pamiškėje paliktą automobilį jau tapo šernų įgytu refleksu. Jei automobilį palieki pamiškėje prie javų lauko, tai ilgašnipiai išeidami maitintis pro jį būtinai ir patrauks. Žvėrys jau iš ilgametės patirties žino, kad šauliai paprastai tykoti prie automobilių nepasilieka, galvodami, jog benzinu ir tepalais dvokiančią mašiną šernai užuos iš tolo ir  vengs ton vieton pasirodyti. Tai perpratęs ne vieną šerną esu sumedžiojęs, surenkamą tykojimo bokštelį pasistatęs prie palikto automobilio arba netgi sėdėdamas ant automobilio stogo.

                      Šernas „mechanizatorius“

                      Kartą teko stebėti, kaip stambus kuilys „draugauja“ su traktoriumi. Sėdėdamas bokštelyje šernų laukiau Margininkų kaimo palaukėje. Sutemus prie bokštelio atitipeno stambus kuilys. Žvėris labai tyliai prisliūkino prie bokštelio ir slampinėjo miške man už nugaros, žingsniuodamas vos vos girdimais žingsniais ar ilgas minutes stovėdamas ir klausydamasis. Taip vienišius mane kankino ištisas 20 minučių. Matyt  kuilys nieko įtartino negalėjo išgirsti ar užuosti, bet į laukus eiti neskubėjo. Ir tada pamačiau pamiškio keliuku per prirūgusius klampius vandens klanus atpūškuojantį vikšrinį traktorių. Traktorius vos vos krutėjo, savo šviesomis nutvieksdamas visą pamiškę. Pagalvojau, kad mano medžioklė jau baigėsi, nes neabejojau, jog traktorius atsargų žvėrį tikrai nubaidys. Traktoriui prišliaužus arčiau, galėjai girdėti, kaip jis visas barška tarška, apkabinėtas tepaluotais kibirais, o dyzelino ir tepalų tvaikas rietė nosį net žmogui, nekalbant jau apie jautrią šerno uoslę. Tačiau kuilio elgesys nustebino ir daug ką mačiusį šaulį. Baigęs slapstytis vienišius garsiai traškėdamas mišku patraukė ne slėptis, o link baisų triukšmą keliančios tos pragaro mašinos. Po kurio laiko, kai traktorius privažiavo visai arti bokštelio ir per keliuko posukį  savo šviesas nukreipė  į laukų pusę, blausioje bekylančio mėnulio šviesoje pamačiau, kad šernas kėblina keliuku paskui traktorių. Degalų ir tepalų dvokas ir nežmoniškas mašinos plerpimas bei tarškėjimas kuiliui buvo nė motais. Taip jis tikėjosi saugiai prasmukti į pasėlius. Tačiau šį kartą, kad ir būdamas labai gudrus, kuilys apsiriko. Kai pragaro mašina jau ropojo lauku per Vyčiaus upelio tiltą, šernas kaip tik buvo pasiekęs kelio posūkį, kuris, deja, buvo per arti mano bokštelio, kad vienišius išneštų sveiką kailį, nes pamažu keliuku kėblinantis stambus žvėris, mėnulio šviesoje buvo geras taikinys…Kitą kartą nemenkas kuilys į javų lauką išbinzeno, sekdamas paskui arkliais kinkytą vežimą su dainelę traukiančiais pakaušusiais sodiečiais. Tačiau, kad ir kaip begudrautų žvėrys, nugali neįtikėtina medžiotojų kantrybė ir atkaklumas.