KAIP NEBUVĘ TŲ 45 METŲ

Saulėtą spalio trečiosios dienos popietę prie ASU pagrindinių rūmų rinkosi buvusios LŽŪA Miškų fakulteto 31-osios laidos absolventai, miškų ūkio inžinierių diplomus gavę 1970 m.

Saulėtą spalio trečiosios dienos popietę prie ASU pagrindinių rūmų rinkosi buvusios LŽŪA Miškų fakulteto 31-osios laidos absolventai, miškų ūkio inžinierių diplomus gavę 1970 m.
Ši miškininkų laida savotiškai ypatinga, nes susideda iš skirtingais metais į fakultetą stojusių jaunuolių. Karo pabaigos metais mažai buvo gimusių vaikų, todėl didžiosios „tėvynės” armijai stigo šauktinių. Tarnauti kariuomenėje pradėta šaukti ir studentus iš aukštųjų mokyklų.
Aš į fakultetą įstojau 1962 m. Vienus mūsų kurso jaunuolius į armiją pašaukė jau iš pirmojo kurso, bet daugumą iš antrojo 1963 m. Mūsų kursą ištaršė taip, kad mokslus baigė tik A. Žiogas su keturiomis merginomis.
Iš armijos grįžome kas po metų, kas po dviejų ar trejų. Dalis grįžtančiųjų perėjo mokytis į kitus fakultetus ar net kitas aukštąsias mokyklas. Kurie armijoje tarnavo visus 3 metus ir kurie nekeitė kurso tapti miškininkais vėl susitikome ir įsiliejome jau į naują studentų kolektyvą.
1970 m. miškų mokslus baigėme 45- 43 jaunuoliai ir 2 merginos ir pasklidome po visą Lietuvą. Trys jaunuoliai pagal bandytą taikyti visasąjunginį jaunųjų specialistų paskirstymą savo miškininkų karjerą pradėjo netgi už Uralo inventorizuojant plačiosios „tėvynės” miškus.
Po 45 m. į susitikimą susirinkome 18: 16 vyriškių ir 2 moteriškės. Vieniems atvykti sutrukdė ligos, kitus kiti svarbūs reikalai. Tačiau tikrai rimtos priežastys sulaikė tik 8, nes jie jau išvykę tvarkyti miškelių amžinojo gyvenimo karalystėje. Juos prisiminėme, pagerbėme tylos minute. Susitikimų tendencija išlieka tokia, kad kiekvieną kartą susirenka daugiau ar mažiau tie patys asmenys, tad susipažinti iš naujo beveik nereikėjo.
Pavaikštinėjome savo Alma Mater koridoriais, pasėdėjome auditorijoje, kurioje daugiausiai vykdavo mūsų kurso paskaitos, apžiūrėjome medžioklėtyros laboratoriją, prisiminėme tolimoje praeityje pasilikusius studentavimo metus.
Susitikimo organizatorius Jonas Ravinskas aprodė ASU arboretumą, prie kurio steigimo dirbdamas medelyno vedėju jis daug prisidėjo.
Vakaronė vyko kavinėje, įsikūrusioje tame pastate, kur per ilgąsias pertraukas nusidriekdavo ilgos eilės buvusioje valgykloje prie kuklių studentiškų pietų. Vakaronės metu kiekvienas papasakojo, kaip kam susiklostė gyvenimas. Džiugu, kad dauguma dalyvavusiųjų gyvenimu patenkinti ir šį amžiaus tarpsnį vadina „aukso amžiumi”. Daugelis turi po gabalėlį nuosavo miško ir mėgsta laiką leisti jį tvarkant. Daug kas gyvena nuosavuose namuose su sodais, daržais, vejomis, dekoratyviniais želdiniais ir kūdromis, tad apie užsiėmimo stoką ir kalbėti netenka. 
Vyriškojoje giminėje daug medžiotojų. Jeigu jau kiek paklibę kojų sąnariai neleidžia šokinėti per vėjavartas varymo medžioklėse, tai patykoti žvėrių sėdint bokšteliuose mėgsta dažnas. Viena iš moteriškių lanko trečiojo amžiaus universitetą, antroji peni amūrus nuosavame tvenkinyje. Visi džiaugiasi vaikais ir vaikaičiais, kurių jau yra ir gerokai ūgtelėjusių. O keturiese iš vyriškosios giminės dar dirba tokį darbą, už kurį kas mėnesį gauna didesnį ar mažesnį atlyginimą: vienas profesorius, du girininkai, vienas medelyno vedėjas ir vienas urėdijos ryšių su visuomene specialistas, kurio kadencija, beje, jau visai baigiasi, nes prie naujojo miškininkų vado urėdijoms tokių specialistų nereikia – ryšius su visuomene palaikys kiekvienas urėdijos darbuotojas. Yra ir prie pensijos prisiduriančių individualia veikla.
Su J. Ravinsku pabandėme suvesti kokią tai statistiką, tačiau sekėsi gana prastai. Mūsų laidos miškininkų daugiausiai dirbo girininkais. Miškų ūkio direktoriais ar urėdais netapo nė vienas. Tiesa, direktorių būta: Čepkelių rezervato, miškų technikumo, Kauno medžioklės ūkio, Kauno miesto savivaldybės įmonės. Iki vyriausiojo miškininko ar urėdo pavaduotojo užkopė 6. Buvo keletas miškų ūkio inžinierių, miškotvarkos specialistų, LMI mokslo darbuotojų, dėstytojų, revizorių, aplinkos apsaugos inspektorių ir kt. Daug kas per savo darbinės veiklos trukmę darbovietes keitė keletą kartų. Pastoviausiais savo darbe buvo girininkai. Ketvertas miškų žinyboje ar su miškais susijusiose tarnybose nedirbo iš viso. Yra pasiekimų ir mokslo srityje: vienas profesorius habilituotas mokslų daktaras- Romualdas Juknys, 5 mokslų daktarai: Antanas Malinauskas, Juozas Jurelionis (miręs), Antanas Kuzas, Slavomiras Mirinas ir Algimantas Venskus (miręs) iš kurių 2 docentai: S.Mirinas ir A.Venskus.
Vienas kursiokas buvo nuklydęs į partinę veiklą dar tais laikais, kai didžiojoje „tėvynėje” egzistavo tik viena neklystančioji partija, tačiau greitai susivokė sėdęs ne į tas roges ir grįžo prie miškininkystės. Buvo ir aktyvesnių Sąjūdžio dalyvių, tačiau nei į Seimą, nei į Vyriausybę neprasimušė niekas. Aukščiausia vieta valdžioje – Inbrado seniūno postas. Dauguma liko ištikimi vienai – miškininkų partijai.
Vėl susitikti sutarėme dar po penkerių metų, kai po studijų baigimo bus praėjusi visa pusė amžiaus. O kaip greitai bėga metai…