KIETI KUILIAI

Tuo metu man buvo užėjęs toks periodas, kai niekaip negalėdavau nušauti stambaus šerno. Po to, kai keletą prašoviau, sėdėdamas bokštelyje tiesiog melsdavau Dievą, kad tik man neatsiųstų stambuolio kuilio. O jie, lyg tyčia, pro mane ir traukdavo maitintis į javų laukus. Medžioklės draugai netgi pradėjo šaipytis, kad mane reikia pasisodinti greta tik kaip jauką stambiam šernui privilioti, bet šauti neleisti. Sunku pasakyti, kodėl taip buvo, tačiau, matyt, ir šį reiškinį galima paprastai paaiškinti – stebuklų daug ir medžioklėje nebūna. Pirmiausia, tinkamai pasirinkdavau tykojimo vietą, prieš tai keletą dienų nuolat stebėjęs pėdsakus. Antra, bokštelyje sėdėdavau labai tyliai ir ateinantį žvėrį išgirsdavau iš toli, o jam artinantis tarsi apmirdavau, net galvos nepasukdamas dirstelti į besiartinantį žvėrį, kol jis neprieidavo šūvio atstumu. Apie uodų, siurbiančių kraują iš veido ar rankų, traiškymą net mintis nekildavo. Daugelis šaulių guodžiasi, kad stambus vienišius šernas tik atsliūkina prie pat bokštelio, ilgai miške slampinėja aplinkui, stoviniuoja, uodžia orą, o po to garsiai sušvokštęs tyliai pradingsta miško sutemose ieškoti ramesnės vietos naktipiečiams. O į palaukę prie bokštelio vienišius neišeina, kaip taisyklė, todėl, kad, turėdamas nepaprastai išlavėjusią klausą, išgirsta nors ir menkiausią neatsargaus šaulio skrebesį bokštelyje, kai šis nekantraudamas pradeda sukinėtis ir dairytis, norėdamas geriau pasiruošti būsimam šūviui.

                      Galima būtų paaiškinti ir tai, kodėl nepataikydavau. Į stambų šerną šaudavau kulka, o iš lygiavamzdžio šautuvo paleista kulka nėra labai taikli. Be to, tada dar neturėjome gerų medžioklinių prožektorių ir šaudėme prie mėnulio šviesos, bandydavome nors kiek taikinį apšviesti buitiniais šviestuvais, baltai dažydavome šautuvų taikiklius. Aš dar pagal rusiško žurnalo apie medžioklę brėžinį buvau iš kartono išsikirpęs tokias „zuikio ausis“, kurias užmaudavau ant šautuvo vamzdžių galo ir pro jų iškirpimą taikydavausi į žvėrį. Tačiau visa tai mažai gelbėjo. Taiklumo nepridėdavo ir tai, kad, keletą kartų prapylus pro šalį, vien išgirdus, kad artinasi stambus šernas, pradėdavau jaudintis. Širdis dunksėdavo į šonkaulius – net virpulys eidavo per visą kūną. Nepadėdavo nei gilus kvėpavimas, nei gnybimas sau pačiam į minkštą vietą…

                                       Kuilys pasirinko mane ir tą kartą

                      Tą kartą bijodamas, kad kuilys neateitų pas mane, medžioklės draugus pasodinau į bokštelius, o pats įsikoriau į storulę eglę, augusią visai kviečių lauko kampe netoli sodybos. Statūs Kauno marių šlaitai ties Piliuona apaugę mišku, o gilyn į laukus link Kauno-Pakuonio plento įsirėžusios gilios mišku apaugusios rėvos. Kauno marių šlaitų miške ir pamario karklynuose vasarą nuolatos gyvena šernai, kurie giliomis rėvomis vakarais išeina maitintis į aplinkinius laukus. Aptikome, kad prie vienos iš tų graužų esantį kviečių lauką nuolat lanko didžiulis kuilys. Javų laukas buvo gan mažas, tad ties šerno labiausiai išmintais kviečių ploteliais ir takais, išeinančiais iš mišku apaugusios rėvos, sukonstravome du žvėrių tykojimo bokštelius. Tačiau šerno tykoti atvažiavome trise. Taigi aš pasirinkau eglę prie sodybos, tikėdamasis, kad vienišius kuilys prie manęs tikrai neišeis, nes toje vietoje nebuvo nei šerno pėdsakų, nei žvėriui maitinantis išguldytų javų. Tykojimo pozicijas užėmėme dar tiktai saulei leidžiantis. Manoji galinga eglė augo griovos šlaito viduryje, storų šakų šepetį atkreipusi į laukų pusę. Atsisėdimui vietelės surasti nepavyko, bet stovėti ant storų šakų, nugara atsirėmus į medžio kamieną, buvo labai patogu. Nors į medį įsiropščiau ne mažiau kaip trejetą metrų, kviečių lauko kraštas buvo mano krūtinės lygyje, o nuo eglės iki javų žole apžėlęs gana status šlaitas tęsėsi apie dešimt metrų.

                      Gal visą pusvalandį medžiotojų apsilankymo jų saugomoje teritorijoje sujaudinti ambrijo valstiečio palaidi šunys, kartais pribėgdami iki šlaito krašto ties mano egle. Gailiai klykavo kažkur kitapus rėvos suopis, ieškodamas nakvynei tinkamos eglės viršūnės. Įsitikinęs, kad šį vakarą šernas pas mane tikrai neateis, ramiai grožėjausi rugpjūčio vakaro panorama, mintimis nuklysdamas kažkur toli toli… Tačiau, nors man užsisvajojus, medžiotojo klausa pasiliko budri. Vos tik nutilus vienkiemio šunų amsėjimui, griovos gilumoje nuo marių pusės, taigi, kartu ir nuo medžioklės draugų bokštelių pusės išgirdau tylų plonos šakelės trekštelėjimą. Ir taip būdavo visada: kaip toli, tykojant žvėrių, bebūdavo nuklydusios mano mintys, ausys savo darbą atlikdavo gerai. Užteko dar keleto tarkštelėjimų ir žinojau, kad į javų lauką eina šernas. Kadangi kviečių laukas buvo nedidelis, tykojome vienas nuo kito gal 30-40 metrų atstume. Atrodė, kad kuilys į laukus taikėsi išeiti prie šalia manęs sėdėjusio šaulio, tačiau vienišius, kiek stabtelėjęs prie kaimyno bokštelio, tyliai artėjo link manęs. Tik stebėtis belieka, kaip stambūs šernai sugeba eiti tyliai tyliai, ganėtinai užšlemštu mišku, bet įtempęs klausą jau girdėjau artėjančio žvėries žingsnius.

                      Ką gi, nepavyko išvengti akistatos su stambuoliu šernu ir šį kartą. Teks atlikti pareigą ir šauti…Eglės rėvos šlaite augo retai, todėl šnairuodamas per petį jau mačiau, kaip didžiulis žvėris kopia šlaitu tiesiai link manojo medžio. Prispaudžiau šautuvo buožę prie peties, o vamzdžius nukreipiu tarp kojų žemyn. Tiesiai po mano kojomis prie eglės kamieno kuilys stabtelėjo. Vakaro sutemų prieblandoje matau plačią šviesiais tarsi žilais trumpais šeriais apžėlusią nuo kopimo į statų šlaitą kiek įlinkusią žvėries nugarą. Šernas neįtikėtinai ilgas – turėtų sverti mažiausiai 200 kg. Nors taikytis nepatogu, galėčiau pilti tarp savo batų į plačią kuilio nugarą, tačiau delsiu. Bijausi, kad tokio stambuolio ir vėl neįveiksiu, ir vėl draugai šaipysis. Tačiau po keleto sekundžių šernas staiga šoką į priekį ir į gana statų šlaitą užlekia akimirksniu. Šautuvo vamzdžiais vedu žvėrį, nusitaikęs vis į tą plačią nugarą, bet nešaunu. Manau, jeigu jau nešoviau į stovintį tiesiais po mano kojomis, tai išleisiu šerną į kviečius, o tada, man prapylus pro šalį, galės pagelbėti ir greta sėdintis medžiotojas.

                      Dideliu greičiu pasiekęs javų lauko kraštą, kuilys neria į juos. Kviečiai žemi ir dar pagulę, tad žvėris gerai matosi, žinoma, tas „gerai“ sąlyginis, nes laukus jau gaubia sutemos. Bijodamas, kad žvėris greitai nutols ir lygiavamzdžio šautuvo šūviu jo negalėsiu pasiekti, pilu į greitai tolstantį šerną vieną po kito abu šūvius. Vienišius nekrenta, o tik daro lanką kviečių lauke, prabėgdamas pro greta sėdėjusį šaulį. Tačiau kaimynas iššovė tik tada, kai šernas jau buvo prie trečiojo medžiotojo. Todėl šaudė jie abu beveik vienu metu, paleisdami taip pat po du šūvius, bet kuilys vis vien įsmuko į graužos miško brūzgynus.

                      Pasirodo, mano kaimynystėje sėdėjęs medžiotojas visą vakarą stebėjo prie šlaito peliaujantį katiną ir į javus išeinančio šerno nei girdėjo, nei matė. Žvėrį jis pastebėjo tik po mano šūvių, todėl šaudyti sudelsė. Išeinančio žvėries nebuvo girdėjęs ir trečiasis šaulys. Štai ir pasitikėk draugų pagalba!

                      Kaip nustatėme iš pėdsakų, išgąsdintas vienišius iš javų lauko movė taip greitai, kad stačiu šlaitu buvo tiesiog pilvu nušliaužęs. Pamariu šernas buvo patraukęs link šlapių karklynų ir nendrynų. Požymių, kad šernas būtų buvęs sužeistas neaptikome, tad tuo mūsų medžioklė ir baigėsi. Mano prašautų stambių šernų sąrašas padidėjo dar vienu žvėrimi. Guodžiausi tik tuo, kad šį kartą nesublizgėjo ir mano medžioklės draugai – patyrę medžiotojai. Bet po to labiau pradėjau tvardytis ir stambių šernų ilčių mano trofėjų kolekcijoje pamažu pradėjo gausėti. Tačiau visiškai nesuprantu tų medžiotojų, kurie artinantis žvėriui visai nesijaudina, šaltakraujiškai nusitaiko ir nuspaudžia šautuvo nuleistuką. Kam tada eiti į medžioklę… Mano širdis, pamačius žvėrį, dar vis tankiau ima dunksėti ir daugiau kaip po pusės šimtmečio vaikštinėjimo medžioklės taku. Ir matomai taip bus iki pabaigos…