MANGUČIUKAS

Vieną šiltą ramią pavasario pavakarę slankų medžioti nuvažiavau į Dubravos girią. Pasiėmiau ir voljeruose po šernų medžioklės uždarymo nuobodžiaujančias laikas: seną kalę Džimą ir jos sūnų Kirą. Gal pavyks nušauti ilgasnapį sutemų paukštį, tad šunys padės jį surasti tamsoje. Slankų apdaro plunksnų spalvos taip gerai dera prie miško paklotės, kad tolėliau nukritusį paukštį sutemose labai sunku surasti.
Šunų nepririšau, nes pririšti jie be perstojo loja, tuo gadindamos pavasario vakaro medžioklės romantiką, todėl greitai, nusibodus sėdėti man prie kojų, jie nurūko tolyn į mišką. Daugelis mūsų medžiotojų, ypač tai buvo galima pastebėti tais gan tolimos praeities laikais, neturi kantrybės savo medžioklinius šunis išmokyti paklusnumo. Nebuvo drausmingos ir mano laikos. Iš tikrųjų šunys turėjo sėdėti prie medžiotojo ir laukti kol bus nušautas paukštis ir duota komanda jį atnešti.
Tą vakarą slankos “traukė” vangiai: tolumoje “prakurksėjo” tik keletas ilgasnapių. Neteko netgi iššauti. Sutemo, o šunų vis dar nebuvo. Jeigu būtų aptikę šernus, būtų girdėti lojimas. Tačiau miške buvo tylu, tik protarpiais išgąstingai sučerkšdavo juodasis strazdas. Nieko geriau nesugalvodamas savo keturkojų neklaužadų laukiau, sugrįžęs prie pievoje palikto automobilio.
Po kurio laiko, jau visiškoje tamsoje, dideliu greičiu atskuodė Kiras. Kaip visada, jausdamas kaltę, šuo atsigulė ant nugaros ir ištiestomis priekinėmis kojomis stengėsi paliesti savo šeimininką tarsi atsiprašinėdamas. Pastebėjau, kad šuo dantyse laiko kažkokį mažą gumulėlį. Iš karto pamaniau, jog tai kurmis. Tačiau kai pasilenkiau ištraukti to gniužulėlio iš šuns nasrų, paaiškėjo, kad tai ne kurmis, o kažkokio žvėrelio mažutis dar aklas ir gležnas jauniklis. Tik paėmęs į rankas supratau, kad tai visiškai mažas neseniai dienos šviesą išvydęs mangučiukas. Negalėjau atsistebėti, kad toks didelis aštriadantis šuo, kaip mat sudorojantis suaugusį mangutą ir drąsiai kimbantis į šerius dideliems šernams, taip švelniai sugebėjo dantyse atnešti visiškai sveiką tokį gležną padarėlį. Mangučiuką šiltai įtaisiau kepurėje ir padėjau mašinos viduje. Kalės vis dar nebuvo, nors aš jau supratau, kas nutiko. Rudenį su laikomis gaudant mangutus dažnai taip atsitikdavo: nusiviję mangutą ar aptikę šių žvėrelių urvus, šunys sulįsdavo į juos. Ilgakojis Kiras prasmukdavo ne į kiekvieną angą ir nelabai stengėsi tai daryti, tačiau Džima, kad ir storoka, į urvus skverbdavosi iš paskutiniųjų. O baigdavosi visa tai dažniausiai tuo, kad ilgai ieškojus, kur dingo kalė, tekdavo ją išsikasti, nes gana stambus šuo užstrigdavo kur nors urvo susiaurėjime. Tad ir šį kartą pasiėmęs kastuvą kartu su Kiru patraukiau prie arčiausiai esančio urvyno. Spėjimas pasitvirtino: vos prisiartinęs prie urvų kalnelio išgirdau kalės lojimą ir inkštimą, sklindančius iš po žemių. Kol atkasinėjau kalę, į urvą įsibrovęs Kiras įsitvėręs už galvos išbogino suaugusį mangutą patiną. Per žiemos snaudulį sulysusį be poodinio riebalų sluoksnio žvėrelį šuo buvo užsmaugęs negyvai. Vargais negalais išlaisvinęs tarp medžių šaknų įstrigusią kalę, namo sugrįžau tik vidurnaktį. Važiuodamas vis galvojau, kaip žvėrims aršus šuo daugiau kaip puskilometrį atnešė iš urvo ištrauktą tokį gležną padarėlį visiškai jo nesužalojęs, kai suaugusį mangutą kaip mat užsmaugė negyvai. Kirą nusipirkau jau suaugusį, o augo jis laisvas negyvenamoje sodyboje vidurį miškų. Šeimininkas atvažiuodavo tik šunis pašerti. Todėl nors jis prie manęs greitai prisirišo, tačiau dresūrai pasidavė labai sunkiai. Ypač keblu su juo buvo gaudyti mangutus: pasivijęs žvėrelį ant jo nelodavo, o negyvai užtąsęs apkasdavo žemėmis ir palikdavo. Tada sugrįždavo pas mane, atsiguldavo ant nugaros ir, nutaisęs atsiprašančią miną, mojuodavo priekinėmis kojomis stengdamasis mane paliesti. Ir kaip tada barsi atgailaujanti keturkojį draugą. Niekaip negalėjau suprasti, kokį tikslą turėjo šuo taip švelniai atnešdamas mažutį žvėriūkštį.
Įtaisęs šiltą guolį iš vatos ant vis dar pavasarį truputį šilto radiatoriaus bute, mangučiuką išlaikiau tik keletą dienų, pipete girdydamas pašildytą karvės pieną. Vis dėl to žvėrelis dar buvo per mažas, kad išgyventų be motinos…
Bet šunų į pavasarines paukščių medžiokles daugiau neėmiau. Tada paukščių medžioklėse medžiokliniai šunys nebuvo privalomi. Jeigu šunys nedrausmingi, neišmokyti ramiai sėdėti prie medžiotojo, o pašauto paukščio ieškoti tik juos pasiuntus, tokių šunų pavasarį į mišką geriau nesivesti, nes laisvai po mišką belakstydami jie gali nuskriausti ne tik mangutų, bet ir kitų gyvūnų jauniklius. Tačiau tai buvo seniai. Dabar pavasarinės paukščių medžioklės uždraustos.
Po to atsitikimo su mangučiuku atsisakiau ištisus metus raginamų naikinti žvėrelių medžioklės pavasario mėnesiais, kai šie augina jauniklius, ir aktyviai pradėjau raginti taip elgtis ir kitus medžiotojus. Kai jauniklių auginimo metu nušaunamos lapių, mangutų, kanadinių audinių patelės, jų simpatiški niekuo nekalti jaunikliai turi žūti žiauria bado mirtimi. Šių žvėrelių populiacijų gausą mažinti būtina, tačiau tai daryti galima ir ne jų veisimosi metu. Laiko tam yra pakankamai daug, daug yra ir medžiotojų. Tik trūksta noro, nes laukinių švelniakailių žvėrelių kailiniai dabar pigūs… 
Anksčiau ištisus metus naikintus kovus ir pilkąsias varnas dabar jauniklių auginimo metu medžioti neleidžiama, nors šių paukščių populiacijų gausą taip pat būtina mažinti. Šiuo metu minėti varniniai paukščiai medžiojami tik nuo liepos pirmos dienos, kai jų jaunikliai jau pakyla ant sparnų ir palikę lizdus jau būna įgiję savisaugos patirties. Šių paukščių medžioklė baigiasi kovo pirmąją, prieš pradedant dėti kiaušinius. Tai gal laikas ir medžiojamuosius žvėrelius, kurie dabar naikinti leidžiami ištisus metus, jauniklių auginimo metu palikti ramybėje.