MANGUTAS ANT LEDO

esibraudamas per mūru stovintį nendryną, pajutau, kad iš arti pakėliau kažkokį žvėrelį.

Vasaris pūgų, speigų ir vilkų mėnuo. Vyksta pilkųjų “medžiotojų” vestuvės. Šiuo metu būtų ir pačios įdomiausios vilkų medžioklės, tačiau per mažas jų sumedžiojimo limitas jau bus pasibaigęs. Beliks tik mėnesio pabaigoje juos suskaičiuoti. Linkėčiau, kad tie skaičiavimai būtų nors kiek tikslesni…
Vilkų per savo ilgą medžiotojo karjeros laikotarpį medžioti neteko. Užaugau bemiškėje Vilkaviškio rajono lygumų dalyje, kur vilkai beveik neužklysdavo netgi pokario metais. Atsimenu tik kartą, kai dar nelankiau mokyklos, vilkai buvo papjovę kumeliuką Šeimenos upelio pakrūmėse, tai mes vaikai, drebindami iš baimės kinkas, buvome nusliūkinę pažiūrėti, tikėdamiesi, kad vilkas dar ten bus kur nors pasislėpęs krūme. Deja, vilko ten nebuvo, o pievoje tysojo tik apgraužtas kumeliukas. Dabar, kai vilkų gelbėtojai ašaroja, kad pilkiai baigiami Lietuvoje išnaikinti, skaitau “Ūkininko patarėjuje”, jog mano tėviškės kelių kvartalų miškelyje, į kurį vaikystėje bėgdavome grybauti, pilna vilkų. Vietiniai medžiotojai tris sumedžiojo vienos medžioklės metu, du paspruko, o buvo gal ir dar daugiau. Tačiau vilkų sumedžiojimo limitas Vilkaviškio rajone tuo ir baigėsi. O kur dar visas palenkijys, Vištyčio apylinkės, Pajavonio miškai. Vilką gyventojai matė netgi 100 ha ploto Simanėliškių durpyne mano tėviškėje. Vilkų gelbėtojams beašarojant, pilkasermėgiai greitai apsigyvens ne tik mažuose laukų miškeliuose, bet ir kukurūzų laukuose, priemiesčių dykynių žabarkštynuose, kur jau gausiai gyvena stirnos, užklysta šernai ir kiti žvėrys.
Kadangi prisiminimai apie vilkus ne itin gausūs, papasakosiu apie susitikimus su pilkių tolimais giminaičiais mangutais (usūriniais šunimis).
Mangutas ant ledo 
Buvo metai, kai mangutai sparčiai plito visoje Lietuvos teritorijoje. Laukiau jų pasirodant ir tėviškės durpyne. Ir laukti ilgai neteko. Tada dar buvau moksleivis, tad po didesnius miškus bastytis nebuvo galimybių ir apie mangutų gyvenimą (tada juos vadino usūriniais ar jenotiniais šunimis) žinojau tik iš medžiotojiškos literatūros. Žinojau, kad jie daugiausia apsigyvena barsukų ar lapių išraustuose urvuose, kartais migius žiemai įsiruošia po medžių išvartomis, išpuvusiuose storų medžių kelmuose, užmirštų miške sutrešusių malkų rietuvėse. Tačiau, kad mangutas žiemai guolį įsitaisytų ant ledo, girdėti nebuvo tekę.
Atsikraustę į durpyną mangutai pirmiausiai užėmė aukštesniuose krantuose iškastus lapių urvus. Apie mangutų atsiradimą durpyne sprendžiau tik iš jų paliktų veiklos pėdsakų, nes pirmąją vasarą susitikti su jais nepavyko. Kai žiemos pradžioje laukuose medžiojome zuikius, nusprendėme užsukti ir į durpyną, nes gruodžio šaltis jau buvo sukaustęs ir sunkiai užšąlančius pelkės vandenis, o ilgaausių ir lapių durpyno šabarkštynuose būdavo daug, ypač žiemos metu.
Kadangi pelkė buvo mano antrieji namai, gerai žinodamas visus žvėrių takus ir vietas, kur net per didžiausius speigus klampynės neužšaldavo, patraukiau per pačius tankiausius nendrynus ir švendrynus. Besibraudamas per mūru stovintį nendryną, pajutau, kad iš arti pakėliau kažkokį žvėrelį. Kadangi nendrių tankmėje žvėrelio nesimatė, iššokau į sniegu padengtą atviro ledo plotelį ir už kokių dešimties žingsnių pamačiau vėl į nendrių tankmę besmunkantį storulį, papurusiais kailiniais apsitaisiusį mangutą. Kadangi tai buvo pirmas mano susitikimas su šiuo slaptą gyvenimo būdą vedančiu žvėreliu, kurį laiką spoksojau į jį, norėdamas geriau susipažinti ir pamiršęs savo dvivamzdį. Kai susizgrebau šauti, kailiniuotis jau buvo įnėręs į nendryno tankmę. Šovinio užtaiso šratai tik nukirto kuokštą nendrių, o žvėrelio nekliudė. Žinodamas, kad usūrinis šuo negreitas, nusivijau jį, sekdamas sniege paliktais pėdsakais. Tačiau nudžiūvę daug aukštesni už žmogaus ūgį nendrių stiebai stovėjo taip tankiai susiglaudę, kad tokiame brūzgyne prie ledo prigludęs žvėrelis bėgo daug greičiau už žmogų. Atviromis vietomis apibėgdamas nendryno saleles, mangutą akimirkai pamačiau dar kartą, tačiau bėgdamas net iššauti į jį nesuspėjau. Atsilikęs nuo kitų medžiotojų, kurie zuikiaudami toliau patraukė laukais, ilgai sekiojau manguto pėdomis. Žvėrelis sukiojosi nendrynuose, o tankūs karklų ir nendrių sąžalynai trukdė jį sparčiai persekioti. Tad nors buvo sniego ir žvėrelis palikdavo aiškius pėdsakus, nors turėjau greitas kojas, mangutas galutinai mane supainiojo, vis sukdamas ratus brūzgyne, ir jo persekiojimą teko nutraukti. Sugrįžau pažiūrėti, iš kur tas kailiniuotis buvo pašokęs. Eidamas atgal savo paties pėdomis, susiradau žvėrelio gulį : tiesiog ant ledo buvo storai priklota nendrių stiebų, o guolio vidus išklotas viksvomis ir kitokia švelnesne žole, o visas migis buvo užklotas sniego “patalais”. Tad nors ir ant ledo mangutas buvo įsitaisęs šiltai. Išgirdęs medžiotoją (žiemai mangutai kietai neįminga) žvėrelis pašoko tiesiog iš po sniego.

Miškai, 2016 vasaris.