Mažinant šernų gausą, nukentės stirnos

Sausio vidurį įsigalėjo žiema: ir šaltukas rimtesnis spustelėjo, ir sniego nemažai privertė net Pakaunėje. Pribaigti ant įvairių krūmų užsilikusių uogų prie sodybų, į parkus bei skverus susirinko žiemoti pasilikę strazdai, iš šiauresnių kraštų atskridę svirbeliai, juodagalvės sniegenos. Kai ant šakelių uogų nelieka, paukščiai kapstosi nukritusių lapų kilime, kur mažiau apsnigta, ieškodami ten užsilikusių uogų. Iš lesyklėlių nesitraukia zylės, ten grūdų ieško žvirbliai, geltonosios startos ir kiti trauktis į šiltesnius kraštus nepanorėję plunksnuočiai. Taikosi į lesyklas nutūpti ir jau seniai kaimų gyvenvietes ir netgi miestus pamėgę šarkos, bet kai paukščių “restoranai’ įrengti taip arti pastatų, dar vis neįsidrąsina…
Ilgai delsė žiema, tad miško augalėdžiai žvėrys dar neišbadėję, nenusilpę. Tačiau jau kaupiasi tokia sniego danga, kad bus sunku per ją klampoti ieškant maisto miškų gražuolėms stirnaitėms. O pagal VMVT gausius raštus žvėrių šerti negalima. Stirnų vien šienu nepamaitinsi (atseit, būtų galima, nes šernai šieną nelabai mėgsta). Visą savo darbinę veiklą Miškų institute elninių žvėrių mitybos, jų santykių su mišku klausymų nagrinėjimui ir apie tai parašęs daugybę straipsnių ir keletą knygų prof. Vytautas Padaiga nurodo, kad stirnoms varpinių žolių šienu galima pakeisti tik vieną procentą, o geru dobilų šienu – 5-10!% (iš kur turės medžiotojai gero dobilų šieno?) natūralių pašarų, kai stambiaisiais sultingaisiais ir koncentruotaisiais pašarais – iki 30%. Pasak profesoriaus, šerti stirnas būtina pradėti, kai sniego danga siekia 15-20 cm.
Taigi stirnų šienu neišgelbėsime, o dėlioti “varneles” prie gerų darbų sąrašo medžiotojai atsisakė kartu su sovietine ideologija. Tačiau sultinguosius ir koncentruotuosius pašarus miške pateikti taip, kad jie būtų prieinami tik stirnoms, neįmanoma- maitinsis ir šernai. Tai negi reguliuodami šernų gausą žiemos sniegynuose pražūčiai paliksime ir stirnas( vilkai apsidžiaugtų, nes apsilpusios stirnos taptų jiems lengvu grobiu). Stirnų visai nešeriant, jų kaimenės susikoncentruos miško želdinių plotuose ir darys žalą miškų ūkiui. Miškininkai jau ir taip išleidžia milijonus elninių žvėrių pakenkimo miškui prevencijai.
Beje, kas įrodė, kad šernų šėrimas prisideda prie AKM platinimo? Ypač žiemos metu, kai gilu sniego, šernai, ieškodami šėryklų su skanesniais patiekalais (šeriama būtų juk visuose plotuose) tikrai neklampos per sniego pusnis dideliais atstumais. Patirtis rodo, kad žiemos sniegynuose miškinės kiaulės apsistoja tankesniuose eglynėliuose netoli šėryklų ir niekur nekeliauja, ypač tada, kai pasibaigia medžioklės su varovais. Todėl būtina nedelsiant, nelaukiant pavasario atšaukti draudimą žvėris šerti natūralios kilmės sultingaisiais ir koncentruotaisiais pašarais bent stacionariose žvėrių šėryklose, kurių yra įrengta visuose medžioklės plotuose ir kurios jau antri metai riogso tuščios. Absurdiška ir griežtai nustatinėti pašarų kiekį žvėrių jaukyklose. Visiškai kvaila reikalauti, kad pašarai būtų supilti į lovius ar kitas talpas. Net neslepiama, kad tai reikalinga ne kokių tai infekcinių ligų profilaktikai, o tik tam, kad aplinkosaugos inspektoriams būtų lengviau įvertinti išpiltų pašarų kiekį ir, viršijus leistiną, bausti medžiotojus. Tai gal prie lovių dar pakabinkime lenteles su pašarų lyginamojo svorio nurodymu, nes “iš akies” pagal tūrį tiksliai svorio nenustatysi. Ar kaltas bus medžiotojas, jaukykloje išpylęs 100 kg. avižų, kai po lietaus iš to 100 pasidarys 150?
O gal laikas baigti tyčiotis iš medžiotojų, sekioti paskui juos ir bausti nesuprasi už ką ir žvėrių gausą pradėti reguliuoti normaliose medžioklėse bei papildomai šerti, kai to reikia.

“Ūkininko patarėjas” 2016-01-16