“MEDŽIOKLĖ” SU LAUKINIU VANAGU

Nepaprastai įdomi paukščių medžioklė su plėšriaisiais paukščiais. Pirmoji mano kurapka ir jerubė “sumedžiotos” su vištvanagiu, tiesa, laukiniu…

Medžioklė su medžiokliniais plėšriaisiais paukščiais. 
Nepaprastai įdomi paukščių medžioklė su plėšriaisiais paukščiais. Lietuvos medžioklės su plėšriaisiais paukščiais tradicijos labai senos, rašytiniuose šaltiniuose minimos jau nuo XIVa. Ypač jos buvo mėgiamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Vėliau, atsiradus moderniems medžiokliniams ginklams, sakalininkystė prarado praktinę reikšmę ir pamažu sunyko. Sovietmečiu toks medžioklės būdas netgi nebuvo įteisintas medžioklės taisyklėse. Dabar, nors medžioklė su plėšriaisiais paukščiais Lietuvoje leidžiama, šiuo būdu medžioja tik maža medžiotojų- entuziastų grupelė, susibūrusi į Lietuvos sakalininkų klubą, kuriam vadovauja klubo prezidentas Darius Daugėla. 
Medžiojant su plėšriaisiais paukščiais daugiausiai naudojami vanagai (tinka ir mūsų vištvanagis), ereliai bei sakalai. Antims medžioti labiau tinka vanagai ir sakalai, o ereliai naudojami stambesniems medžiojamiesiems gyvūnams medžioti. Tačiau plėšriuosius paukščius paimti iš laisvės medžioklės tikslams draudžiama. Leidimus nelaisvėje veisiamų ar legaliai iš užsienio šalių įvežamų plėšriųjų paukščių laikymui išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai. Medžioklė su plėšriaisiais paukščiais tampa tikra pasaka, kai naudojami žirgai ir paukščius į orą pakeliantys medžiokliniai paukštiniai šunys.
Pirmoji mano jerubė 
Dar būdamas studentu dalyvavau zuikių medžioklėje Raseinių rajono miškuose. Nors buvo jau gruodžio pradžia, sniego nė kruopelytės, netgi nepašalę. Diena drėgna, niūri. Medžioti nesisekė: varymas po varymo be laimikių. Kiek varovai- Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakulteto studentai besistengė, šaulių linijoje pasigirsdavo tik vienas kitas šūvis. Zuikiai tokiu oru būna laukuose arba nebent pačiose palaukėse, o mes naršėme po brandų mišką.
Paskutiniojo varymo metu stovėjau šimtamečiame jau kiek išretėjusiame eglyne. Žingsnį nužengus nuo miško ruošos traktorių išmaltos kvartalinės, kojos beveik iki pusės blauzdų panirdavo minkštame drėgname samanų patale. Visas eglyno dirvos paviršius ištisai padengtas nuostabiai žaliu samanų kilimu, išsiuvinėtu smaragdinėmis pataisų gijomis. Vietomis samanos pūpsojo dideliais apvaliais kupstais ar buvo gan aukštai pasilipę storais eglių kamienais ir žaliomis barzdomis sviro žemyn nuo jų. Eglyne tvyrojo prieblanda ir skystas drėgnas rūkas. Kadangi ilgaausių tokioje vietoje sulaukti sunku buvo tikėtis, akys nuo minkšto samanų patalo storais šakotais eglių kamienais nuslydo aukštyn link smailų medžių viršūnių, įsirėžusių į pilką žiemos pradžios dangų. Tuo pat metu, kai pažvelgiau į dangų, properšoje tarp eglių viršūnių išniro kažkoks keistas padaras. Neatpažintas skraidantis objektas leidosi žemyn tiesiai į mane. Pavakario prieblandoje išvydau žemyn pikiruojantį didelį dvigubą paukštį. Kai keistasis ketursparnis paukštis nusileido iki pusės medžių aukščio, atpažinau vištvanagį, kuris nagais įsikirtęs į nugarą laikė jerubę. Supratau, kad varovų pakeltą į orą jerubę tuo pačiu momentu, kai pažvelgiau į medžių viršūnes, atakavo vanagas. Kelias akimirkas sparnais mojavo ir vanago auka, todėl paukštis pasirodė dvigubas. Išvysto vaizdo sujaudintas visai pamiršau, kad ant peties kabo šautuvas, nors tais laikais medžiotojai į vištvanagius dar pyškindavo. Atskridęs virš manęs, vanagas išsigando žmogaus ir, atgniaužęs savo aštrius nagus, paleido grobį. Jerubė minkštai dunkstelėjo į samanų kilimą prie pat mano kojų, o vištvanagis, plačiai išskleistais sparnais skrosdamas orą ir kliūdamas jais už eglių šakų, nėrė tarp medžių kamienų ir greitai išnyko miško prieblandoje. Tačiau jerubė pakilti į orą jau negalėjo… Pirmą kartą laikiau rankose dar kiek spurdantį kuoduotą nepaprastai gražų raibą miškų gaidžiuką ir keistos toptelėjo mintys: kodėl visa kas pasakiškai gražu žmogui maga nušauti (jerubės ir kurapkos tada buvo medžiojamos) ar nuskinti… Sumedžiotą be šautuvo įstabųjį gaidžiuką atidaviau kartu medžiojusiai vienai Miškų fakulteto studentei.
ir kurapka
Pirmą kurapką taip pat “sumedžiojau” su vištvanagiu. Buvau dar gerokai per jaunas nešiotis šautuvą, o apie medžioklę tik pasvajodavau, knygų prisiskaitęs. Drėgną rūku užgultą vėlyvo rudens pavakarę po pasivaikščiojimo durpyno krūmynuose ėjau namo. Visai netoli mūsų vienkiemio rugių želmenų kalnelyje pakėliau pulkelį kurapkų. Laukų vištelėms vos paskridus keletą metrų, jas atakavo nežinia iš kur atsiradęs vištvanagis. Matyt plėšrūnas slėpėsi netoliese augusiame mažame karklynėlyje. Skrisdamos pažeme ir išgąstingai čirkšdamos kurapkos spruko į visas puses, tačiau viena suspurdėjo plieniniuose vanago naguose. Šaukdamas ir mojuodamas rankomis puoliau vargšę vištelę gelbėti. Žmogaus išsigandęs vištvanagis grobį paleido iš nagų, bet kurapka žemėn nukrito jau negyva. Stebino neregėtas vanago įžūlumas stverti grobį visai žmogaus panosėje. Laikiau rankose gražų margaplunksnį laukų gaidžiuką ir susimąsčiau, ar vertėjo man iš plėšrūno atimti grobį – rugių želmenų juk jis nepales. Atėmiau vieną kurapką, gaudys kitą… Ir taip bus pražudyta ne viena laukų vištelė, o dvi. Galėjo, žinoma, vanagas maitintis šarkomis, kurių tada durpyne gyveno devynios galybės, bet , matyt, ir vanagas supranta, kas skaniau. O gal šarkos geriau sugeba slėptis krūmynų tankynėse.
Toptelėjo ir kita mintis, kad įvairiems plėšrūnams lengviau grobį susirasti neretai padeda ir žmogus, kartais net nesuvokdamas, kad taip elgiasi. Kai pavasariais meškeriotojai braido po vandens telkinių pakrančių nendrynus, nuo lizdų nubaido vandens ir pelkių paukščius, o tada tų paukščių kiaušiniai tampa lengvu grobiu žmogaus veiklą gamtoje visada akylai stebinčių varnų, kranklių ar šarkų. Ir maniškes miškų bei laukų višteles vištvanagis sugriebė tada, kai vieną jų į orą pakėlė varovai, o kitas mano pabaidytas. Šiaip šios vištelės mažai skraido, nes yra blogos skrajūnės, o besislepiančias žolėje vanagui jas sumedžioti nėra labai lengva ir tada jis geriau renkasi varną, kėkštą, benamį balandį ar užsižiopsojusią ir per toli nuo kiemo nuklydusią naminę vištą,o gamtai tada padaroma mažesnė žala.

“Miškai” 2015 lapkritis