NUTIKIMAS PRIE GYNĖVĖS

Tą rudenį su Viktoru bebrus spąstais gaudėme Raseinių rajone Gynėvės upelyje.

Sovietmečiu, kai bebrų sumedžiojimo planus vykdė specialios bebrų gaudytojų brigados, kartais vienas, o kartais su draugu Viktoru didžiuosius graužikus medžiojau gana plačioje Lietuvos teritorijoje – visur, kur tik medžiojo Kauno medžiotojų draugijos būrelių medžiotojai. Tą rudenį su Viktoru bebrus spąstais gaudėme Raseinių rajone Gynėvės upelyje. Aukštupyje, kur siauras upeliūkštis vinguriavo pro miškelio kampą, bebrai buvo nusikirtę storą drebulę. Aštriadančiams pasisekė norima kryptimi nuversti medį, todėl plati drebulės laja atsidūrė kaip tik upelio vagoje, o viršūnė įsirėžė į kitą krantą. Kai aptikome medį, visos vandenin nugrimzdusios (bebrai gali graužti ir po vandeniu) ir virš vandens esančios šakos jau baltavo bežievės. Dalį šakų žvėreliai buvo nukirtę ir nutempę žiemos atsargoms prie urvų į krantus angų. Tuo metu graužikai dorojo krante esančią drebulės viršūnę ir, pėdindami jau apgraužtu kamienu, žievino, kiek pasistiebę ant užpakalinių kojų pasiekia, į viršų atsikišusias storas šakas.
Bebrų išlipimo į krantą prie drebulės viršūnės vieta buvo labai tinkama spąstams paspęsti (tada plėšriuosius žvėris, išskyrus vilką, ondatras ir bebrus buvo leidžiama gaudyti su spąstais, gyvūną sugriebiančiais už galūnių), tad taip mes ir padarėme. Kad spąstams pririšti nereikėtų kalti kuolo, grandinę pritvirtinome prie švariai nužievintos storos šakos medžio lajos viduryje. Nebuvo jokių abejonių, kad aštriadantis žvėrelis į žabangas papuls jau pačią pirmąją naktį. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad prie šioje vietoje paspęstų spąstų sugrįžome tik po dviejų parų ir didžiam mūsų nustebimui neradome nei drebulės, nei spąstų, o tuo labiau sugauto bebro. Nuo upelio kranto tik vingiavo ratinio traktoriaus vėžės ir medžio lajos šakų nubrėžta šliūžė, apšalnojusioje žolėje. Tikėdamiesi atgauti bent spąstus, nors panašiais atvejais to padaryti dažniausiai nepavykdavo, nukėblinome traktoriaus vėžėmis. Vėžės atvedė į netoliese gyvenančio miško darbininko sodybą. Pakiemėje supjaustyta į daugybę kaladėlių tysojo ir mūsiškė drebulė. Suskersuotas buvo tik medžio kamienas, o pati laja styrojo neliesta, pasišiaušusi aplaužytomis bežievėmis šakomis. Net atidžiau neapžiūrėję medžio, įsiprašėme trobon ir su nustebusiu šeimininku pradėjome, kaip visada tokiais atvejais, sunkų ir nemalonų pokalbį. Sodybos šeimininkas atkakliai tvirtino, kad nematė jokių mūsų spąstų ir bebrų, o mes buvome kantrūs ir neskubėjome trauktis, nes dėl vagysčių jau buvome praradę didžiąją dalį savo darbo įrankių. Ilgai įkalbinėjamas būti doru kataliku, medkirtys ne juokais supyko, tad norom nenorom teko palikto jį ramybėje. Beliko tik džiaugtis, kad šį kartą žmogus bent nesigriebė kirvio, kaip vienas Berlyną „ėmęs” karo veteranas iš pašešuvio, kai bandėme atgauti spąstus po nakties dingusius iš jo sodybos kieme telkšančios kūdros (buvo prašęs išgelbėti jį nuo kiemo medžius kertančių graužikų – ir daryk žmogui gero, tai pamojuos kirviu apie ausis…).
Blogai nusiteikę buvome jau besliūkinantys iš sodybos kiemo, tik kažkaip abu kartu lyg susitarę dar kartą pasukome prie pašalėje tįsinčios drebulės. Taip jau būna: kai kas nors nugvelbia spąstus, kurį laiką sugrįžti į tą vietą, iš kur buvo pavogti spąstai, graibai pagaliais vandens telkinio dugną, jau kelintą kartą apžiūrinėji buvusią spąstų pririšimo vietą, vis naiviai tikėdamasis dar surasti prarastą įnagį. Ir, nors tokios paieškos visada būna bergždžios, nuolatos tai kartoji kiekvienu spąstų praradimo atveju. Nesitikėjome nieko surasti ir šį kartą, tačiau kaip mes nustebome ir apsidžiaugėme, kai po drebulės viršūnės šakomis išvydome betįsintį didžiulį bebrą (papuolę į teisingai paspęstus spąstus, bebrai neišlieka gyvi, greitai prigeria). Spąstų grandinė buvo pririšta už šakos medžio lajos viduryje, tad, nors ir išsitempusi per visą ilgį, ji buvo per trumpa, kad spąstuose įkliuvęs žvėrelis atsidurtų atviroje vietoje. Todėl medkirtys bebro nepastebėjo nei traktoriumi tempdamas medį, nei jį skersuodamas kaladėlėmis. Žvėrelį būtų aptikęs tik genėdamas medžio šakas. Teko grįžti trobon ir atsiprašyti šeimininko. Pamatęs bebrą žmogus stebėjosi ne mažiau už mus. Ir vienas Dievas težino, ar būtume atgavę savo laimikį ir spąstus, jei juos pirmas būtų aptikęs vienkiemio šeimininkas. Patirtis rodo, kad ne (būtų buvęs pirmas toks atvejis). Nėra Lietuvoje žvėrelių gaudymo spąstais tradicijų. Ir laimikius, ir įrankius pasiima kiekvienas juos aptikęs žmogus, netgi tai vagyste nelaikydamas ir, nors svarių įrodymų prispirtas, nebesugrąžina – geriau griebiasi kirvio…

“Miškai” 2015 spalis