Tai bent miegalius

Tą rudenį keletas vietinių medžiotojų talkininkavome Zoocentrui tinklais gaudant zuikius mano tėviškėje Vilkaviškio rajone medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, kur ir aš medžiodavau. Tinklus ruošėmės statyti nukirstų kviečių ražienoje prie durpyno.

Sovietmečiu kurį laiką veikė tokia organizacija Lietuvos Zoocentras, kuri tarp kitų savo veiklos sričių užsiėmė ir gyvūnų gaudymu ir perkėlimu iš vienų vietų į kitas. Šios organizacijos dėka po visus Lietuvos miškus buvo paskleisti taurieji elniai. Gaudė Zoocentras ir zuikius. Buvo kalbama, kad dalį ilgaausių išveždavo netgi į Pamaskvį, kad turėtų į ką akį pamiklinti sovietų sąjungos nomenklatūra.
Pora metų, pasiėmęs akademines atostogas Vilniaus universitete, Zoocentre dirbo mano draugas iš vidurinės mokyklos laikų Arūnas, tad, atsiradus palankioms aplinkybėms, retkarčiais Zoocentro darbuotojams zuikius gaudyti patalkininkaudavau ir aš.
Tą rudenį keletas vietinių medžiotojų talkininkavome Zoocentrui tinklais gaudant zuikius mano tėviškėje Vilkaviškio rajone medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, kur ir aš medžiodavau. Tinklus ruošėmės statyti nukirstų kviečių ražienoje prie durpyno. Zuikius gaudydavo panašiai, kaip žuvis: laukuose būdavo išstatomi tinklai, užkabinant viršutinę tinklo pavarą ant žemėn įbestų kuolų, Zoocentro darbuotojai atsiguldavo prie tinklų, kad greitai galėtų išimti į tinklą papuolusius žvairius, o gaudymui talkininkaujantys medžiotojai žvėrelius varydavo link pastatytų žabangų. Sugautus zuikius patalpindavo į prie tinklų išdėliotas specialias dėžes, skirtas sugautų žvėrelių transportavimui. Reikia pasakyti, kad zuikių labai daug sugauti nepavykdavo. Dalis žvėrelių, šūkaujant negausiam varovų būreliui, iš viso nekildavo iš guolių, kiti pastebėję tinklus sprukdavo atgal pro varovų grandinę. Keistai elgdavosi prie tinklų atbėgę stirnos. Nors viršutinė tinklo virvė (paprastai gana ryškios baltos spalvos) kabodavo metro, o įlinkimuose netgi mažesniame aukštyje, atbėgę stirnos nešokdavo per tinklo viršų (tokį aukštį joms peršokti būtų vieni niekai), o lenkdavo galvas žemyn ir, bandydamos pranerti po virve, patekdavo į žabangas. Tai erzindavo Zoocentro darbuotojus, nes gana stambūs žvėreliai nutempdavo nuo kuolų tinklą ir, kol stirnos būdavo išlaisvinamos, zuikių varymas nueidavo perniek. 
Tą saulėtą bobų vasaros dieną besiruošiant išstatyti tinklus ražienų lauke, vyko paruošiamieji darbai: po lauką vaikštinėjo tai šiuo, tai tuo nešini žmonės, važinėjo Zoocentro bortinis sunkvežimiukas „UAZ”. Automobiliui su tinklais vos vos judant lauku, ėjau paskui jį atsilikęs gal penketą žingsnių nuo kėbulo galinio borto ir net krūptelėjau iš netikėtumo, kai tarp manęs ir mašinos tarp „UAZ-o” ražienoje paliktų vėžių stryktelėjo žvairys. Pašokęs iš migio zuikis nuskuodė net prigulęs prie žemės ir, išlaviravęs tarp aplink vaikštinėjusių žmonių, nunėrė į netoliese nusidriekusio durpyno krūmus.
Medžiojant daug kartų teko kiškius pakelti iš labai arti, ypač per stiprią pūgą, kai ilgaausiai pašoka iš po pat kojų, bet tuoj ir pradingsta vėjo sukamų baltų sniego dulkių sūkuriuose, arba pirmomis medžioklės sezono dienomis, kai dar po kojomis nedunda įšalusi dirva, nėra sniego ir žvėreliai nekyla iš savo guolių bandydami išvengti susidūrimo su žmogumi, pasinaudojant savo kailio slepiamąja spalva, pritaikyta prie rudeninio laukų peizažo spalvų. Ne kartą, ypač tais senais laikais, kai Suvalkijos lygumose zuikių buvo gausybė, teko matyti, kaip medžiotojai (žinoma, elgdamiesi neetiškai), laukuose priėję prie guoliuose tūnančių zuikių, nušaudavo juos iš keleto žingsnių atstumo taip ir nepakilusius bėgti. Dažnai kiškis pakyla, tik praėjus pro jį poros žingsnių atstumu, medžiotojui už nugaros, kas dažnai jam padeda išnešti sveiką kailį. Tačiau, kad trumpai nukirstų javų ražienoje vidury baltos dienos, šviečiant skaisčiai bobų vasaros saulei, zuikis tūnotų, kai ant jo važiuoja burzgiantis ir benzinu dvokiantis sunkvežimis, to dar nebuvo tekę patirti iki to laiko, o neteko nieko panašaus pamatyti ir iki šiol. Jeigu nebūčiau ėjęs paskui mašiną, ko gero, prakentėjęs, kol toji pabaisa ropojo virš jo, žvairys iš viso nebūtų pašokęs iš guolio. Tai bent kietai „įmigęs” buvo striukauodegis. Ir pabandyk tokius „miegalius” surasti pirmąją kiškių medžioklės dieną. Šiaip ar taip, bet Zoocentro tinklų jis išvengė. Tokiu žvairio elgesiu stebėjosi ir visko matę zuikių gaudytojai.

“Miškai” 2015 rugsėjis