VILKAI, ŠUNYS IR AR PAŠTININKĖ GALI EITI PĖSČIA

Keista, kad ir atrodytų rimti aplinkosaugos srities darbuotojai, nekalbant jau apie vilkų gynėjus, labai dažnai vilkų iškrėstas eibes linkę nurašyti valkataujantiems šunims.

Kai Vilniaus aikštėje vilkai draugiškai kalbėjosi su miestiečiais, žibalo į ginčų laužą tarp vilkų mylėtojų ir pilkių gausos intensyvesnio reguliavimo šalininkų šliūkštelėjo nuošalaus Žemaitijos kampelio paštininkė. Na ir pasipylė: visose žiniasklaidos priemonėse debatai, komentarai, straipsniai. Po šio įvykio, kai paštininkė dienos metu nuo keturių vilkų grupės turėjo gintis dujų balionėliu ir telefonu kviestis pažįstamo ūkininko pagalbos, kiek sutriko ir dalis aršiųjų vilkų teisių gynėjų. Tačiau dauguma šį įvykį neigia arba kaltę suverčia valkataujantiems šunims. Apmaudu, kad prie įvykio neigėjų prisideda ir Aplinkos viceministras Linas Jonauskas. Komentatoriai komentatoriais- buvo ir tokių, kurie komentarą pariebindami rusiškais keiksmažodžiais teigė, kad vilkai prasigėrusiai bobelei pasivaideno. Tačiau viceministrui, nuodugniai neišsiaiškinus padėties, prisijungti prie tokio lygio komentatorių vargu ar derėjo. Koks galėtų būti visų žmonių, mačiusių tuos vilkus, tikslas išgalvoti šią istoriją? Dar keisčiau, kad viceministras netiki, jog Lietuvos kaimiškų vietovių paštininkai gali vaikščioti pėsti. Deja, dabar, kai visi siekia kuo didesnio pelno ir visur trūksta pinigu (tik ne kai kam), Lietuvoje yra daugybė tokių kampelių, kur visuomeninis transportas pravažiuoja tik kartą per dieną ar savaitę arba iš viso nevažiuoja ir gyventojams pėsčiomis iki autobuso, parduotuvės, ambulatorijos ar pašto pėsčiomis tenka kulniuoti ir ne kilometrą, ne du, o dažnai ir ne keturis. Ne išimtis ir paštininkai: vieni važiuoja dviračiais, kiti eina pėsčiomis. Ir sunku atitrūkusiems nuo kaimo gyvenimo realijų didmiesčio ministerijų klerkams, kurie ir 100 metrų nukakti prireikus sėdasi į prabangius limuzinus, tai suprasti, kaip ir tai, kad kaimo paštininkų atlyginimas yra ” trupučiuką ” mažesnis už viceministro, kad paštą galėtų išvežioti nuosavais automobiliais, tad tenka jiems ir šunis palodyti, ir su vilkais susitikti.
Keista, kad ir atrodytų rimti aplinkosaugos srities darbuotojai, nekalbant jau apie vilkų gynėjus, labai dažnai vilkų iškrėstas eibes linkę nurašyti valkataujantiems šunims. Tikrai sulaukėjusių, besidauginančių laukinės gamtos sąlygomis, turinčių vilko išvaizdą ir vienodus vilkiškus kailinius, o tuo labiau šuns- vilko hibridų grupių Lietuvoje gali būti labai mažai. Pas mus vilkui patinui sutikti patelę nėra sunku, o šunis pilkiai daugiau naudoja kaip maisto šaltinį, o ne meilės reikalams. Valkataujančių šunų grupės daugiausiai susidaro per rują iš kaimuose esančių palaidų brisių.
Tačiau vis tik su kuo susitiko paštininkė- su vilkais ar šunimis? Žinoma, mūsų visų pasvarstymai dabar yra tik teoriniai. Apmaudu, kad niekas iš aplinkosaugininkų, savivaldybės darbuotojų ar medžiotojų neišsiaiškino problemos vietoje. Bet visgi, jei tai būtų buvę šunys:
Valkataujantys šunys neatlieka tolimų migracijų, todėl tų 4 šunų grupę nuolatos būtų matę aplinkinių kaimų ir vienkiemių gyventojai, medžiotojai, miškininkai. O ir pati paštininkė su jais būtų, ko gero, net susidraugavusi, jei dažnai eidama tuo keliuku šunims būtų numetusi vieną kitą skanesnį maisto kąsnį. Tačiau šunų ten paštininkė nesutikdavo.
Valkataujantys šunys retai kada užpuola žmogų. Ilgai bastydamiesi laisvi jie praranda sargo instinktą. Šunys svetimus žmones puola dažniausiai tik gindami savo saugomą teritoriją arba kai eina kartu su šeimininku. Sunku patikėti, kad šunys pultų draskyti žmogų kaip maisto šaltinį.
Sunku patikėti, kad 4 šunų grupėje visi gyvūnai turėjo vilkišką išvaizdą: panašų kūno sudėjimą, dydį, kailio spalvą ( nereikia kaimo žmonių laikyti visiškais kvailiais, nežinančiais, kaip atrodo vilkas). Teko ir man susidurti su valkataujančių šunų rujomis, tai visada grupėje būdavo ir didelių, ir mažų, kreivom kojom, nulėpusiom ausim, rudu, juodu ar margu kailiu įvairiausių veislinių šunų ir kiemsargių mišrūnų.
Ką nors puldami šunys dažniausiai loja. Teko matyti, kaip lodami šunys persekioja stirnas, netgi protarpiais loja riedamiesi tarpusavyje draskydami sniegynuose užvaikytą laibakoję. Tačiau, kad būtų loję tie 4 gyvūnai paštininkė neužsimena.
Šunys nebūtų vengę atvirų vietų (moteris teigia, kad žvėrys atsitraukdavo, kai ji išeidavo iš krūmynų į laukymes).
Žinoma, labai retai žmogų puola ir vilkai, ypač taip buvo tada, kai vilkai buvo naikinami ištisus metus. Dabar vilkai menkai temedžiojami ir žmogau kvapas jiems jau neatrodo mirtinai pavojingas. Lietuvoje žinoma ne daug atvejų, kai vilkai puolė žmones, tačiau, jei pasižvalgytume po Rusijos, Kanados, Aliaskos platybes tokių atvejų surastume daugiau. Neperseniausiai ir pas mus kažkur Biržų rajone žmogus nuo užpuolusio vilko gynėsi burzgindamas motopjūklą. O kiek yra atvejų, kai vilkai apsilanko miesteliuose, sodybų kiemuose (netgi šviesiuoju paros metu) ir sudrasko grandinėmis pririštus šunis ar kitus naminius gyvūnus. Kiek yra žinoma atvejų, kai vilkai lydėdavo per miškus einančius žmones, sekdami mažu atstumu atsilikę, tačiau nepuldami. Spaudoje rašoma, kad ir Vokietijoje, kur vilkų populiacija sparčiai gausėja, pastebimi dienos metu autostradomis slampinėjantys vilkai. Lietuvoje yra buvę, kai vilkai sudrasko medžioklinius šunis tiesiog medžiotojų panosėse medžioklių metu arba perima elnių persekiojimą po to, kai iš guolių juos pakelia medžiotojai. Taigi, vilkai yra atsargūs, puikiai sugebantys atskirti beginklę moteriškę nuo mišku sėlinančio medžiotojo, bet žmogaus juo toliau, tuo bijo mažiau. O kai nesibijo, gali padažnėti ir užpuolimų atvejų, nepriklausomai nuo to, kiek gražių pasikalbėjimų tarp žmonių ir vilkų suorganizuotų pilkių garbintojai didmiesčių aikštėse.

Ūkininko patarėjas, 2016-01-28