VIS PER TĄ ŽVAIRĮ

Visokių atsitikimų būta su tais zuikiais. Vienoje medžioklėje šaulių linijoje žvėrių laukiau atsistojęs ant aukšto juodalksnio kelmo. Varovų triukšmui artėjant, pamačiau link manęs liuoksintį zuikį…
Visokių atsitikimų būta su tais zuikiais. Per zuikių medžiokles sėlinant laukuose dažnai prieini prie pat besislepiančio (“miegančio”) ilgaausio ir, kai norėdamas pasielgti etiškai jį „pažadini,” dažniausiai prapili pro šalį iš abiejų vamzdžių. Vienas toks miegalius netgi „nenubudo” kai per jį pervažiavo sunkvežimis (žinoma, liko tarp ratų). Vienas ilgaausis sniegingą žiemą guolį sniego pusnyje buvo įsitaisęs prie pat kelio Patamulšėlis -Pakuonis ir, matyt, tyrinėjo eismo intensyvumą šiame kelyje. Važiuojant keista buvo matyti didelėje prie kelio supustytoje sniego pusnyje išsikastoje nišoje oriai tupintį žvairį vos žingsnio atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies. Ir taip ilgaausis dienodavo savaitę ar gal dar ilgiau. Kartą nuo vaikus ginančios zuikienės vos pylos negavau. Per zuikių vestuves teko stebėti kiškių “tautinių” šokių ratelius ir pačias tikrąsias bokso rungtynes. Baltąjį kiškį mačiau net besikarstantį eglės išvartos kamienu. O kiek anekdotų apie ilgaausių žygius sukurta… Kartais anekdotų lygio nutikimų su zuikiais būna ir medžioklėse.
O su varovais medžiojant miškuose dažnai zuikiai atbėga tiesiai į medžiotoją. Jei būna zuikių medžioklių metas tokį neatsargų žvairį, prisileidęs tinkamu atstumu, nupyškini. Jeigu zuikiai nemedžiojami, dažniausiai arti prisileidęs žvairį, jį pagąsdini ir stebi, kaip žvėrelis neša kudašių kelio nesirinkdamas. Tačiau kartais įdomu būna pažiūrėti, kiek ilgaausis priartės prie ramiai stovinčio žmogaus ir žvėrelio nepabaidai.
Vienoje medžioklėje šaulių linijoje žvėrių laukiau atsistojęs ant aukšto juodalksnio kelmo. Varovų triukšmui artėjant, pamačiau link manęs liuoksintį zuikį. Kiškius medžioti dar nebuvo atėjęs laikas, tad nusprendžiau stovėti ramiai ir pasižiūrėti, kaip elgsis skeltalūpis. Zuikis pristriksėjo iki pat kelmo, vis pakarpydamas ausimis ir, matyt, žvairuodamas atgal, iš kur sklido varovų šauksmai, o ne priekin, kur tiesiai virš jo stovėjo medžiotojas. Ir taip žvėrelis prie kelmo sukiodamas į šonus ausis, krutindamas ūsus pratupėjo kelias minutes, kol visai priartėjus varovams nuskuodė per kvartalinę liniją gilyn į mišką.
Tą kartą spalio viduryje šernus ir stirnas medžiojome Dubravos girioje. Zuikių medžioklės prasideda tik lapkritį. Varovai klykavo kažkur dar viduryje kvartalo, kai pro išverstą stambią eglę tarp eglučių pomiškio sušmėžavo zuikis. Žvairys, pasiklausydamas varovų šūkaliojimo, juokingai kraipydamas ir purtydamas ausis, pamažu striksėjo tiesiai į mane. Nusprendžiau negąsdinti žvėrelio ir pažiūrėjau kuo visa tai baigsis. Ilgaausis priliuoksėjo iki pat mano kojų ir atsitūpė. Staigiai nesumojau, kaip čia jį pasigavus: būtų juoko, kai be šūvio po varymo medžiotojų susirinkimo vieton atsineščiau gyvą ir visiškai sveiką kiškį.
Galvoti nebuvo laiko – juk žvėrelis ilgai netupės, vos man ant batų neužmynęs. Nusprendžiau žvairį prie žemės prispausti šautuvo vamzdžiais, o po to atsargiai nustverti už ausų. Griebti iš karto plikomis rankomis nesiryžau, nes ankščiau jau buvau ragavęs kiškio užpakalinių kojų nagų aštrumo. Staigiai pasilenkęs šautuvo vamzdžių šonu žvėrelį prispaudžiau prie žemės. Tačiau nenorėdamas žvėrelio sužaloti, prispaudžiau jį per švelniai. Kiek pasimuistęs žvairys išsprūdo iš po šautuvo vamzdžių ir kiek įkabindamas nurūko išilgai šaulių linijos kvartaline proskyna. O aš išsitiesęs po nesėkmingų zuikio gaudynių už netoli rigsiančios išvartos pamačiau stovintį didžiulį šerną kuilį. Jis tarsi stebėjo, kaip aš žaidžiu su ilgaausiu, ir šypsojosi, blizgindamas didžiulėmis baltomis iltimis. Iš netikėtumo padariau kelis staigius judesius, kuriuos šernas greitai tinkamai įvertino, ir, man nespėjus nuspausti šautuvo atsargos jungiklio, dingo tankiose pomiškio eglutėse. Sprunkančio atgal jo nepastebėjo netgi varovai, nes baigiantis varymui buvo susimetę vienon krūvon.
Nors ir kaip stengiausi šio įvykio tikrumą įrodyti medžioklės draugams, likau didžiausiu tos medžioklės melagiu: šerno niekas nebuvo matęs, o zuikį, bėgantį palei šaulių liniją, matė daugelis, tačiau mano prispausto prie žemės su šautuvo vamzdžiais – niekas. O ar patikės kas nors dabar?
Tačiau vis tiek man liko neaišku: nejaugi ilgaausių tokia prasta uoslė? Savo žvairom akim į priekį jie gal ir prastai mato, bet neužuosti medžiotojo kojinių kvapo, tai jau neįtikėtina…
“Miškai” 2016 sausis 2016 01 11